1 So these three men ceased to answer Job, because he was righteous in his own eyes. 2 Then was kindled the wrath of Elihu the son of Barachel the Buzite, of the kindred of Ram: against Job was his wrath kindled, because he justified himself rather than God. 3 Also against his three friends was his wrath kindled, because they had found no answer, and yet had condemned Job. 4 Now Elihu had waited till Job had spoken, because they were elder than he. 5 When Elihu saw that there was no answer in the mouth of these three men, then his wrath was kindled.

6 And Elihu the son of Barachel the Buzite answered and said, I am young, and ye are very old; wherefore I was afraid, and durst not shew you mine opinion. 7 I said, Days should speak, and multitude of years should teach wisdom. 8 But there is a spirit in man: and the inspiration of the Almighty giveth them understanding. 9 Great men are not always wise: neither do the aged understand judgment. 10 Therefore I said, Hearken to me; I also will shew mine opinion. 11 Behold, I waited for your words; I gave ear to your reasons, whilst ye searched out what to say. 12 Yea, I attended unto you, and, behold, there was none of you that convinced Job, or that answered his words: 13 Lest ye should say, We have found out wisdom: God thrusteth him down, not man. 14 Now he hath not directed his words against me: neither will I answer him with your speeches.

15 They were amazed, they answered no more: they left off speaking. 16 When I had waited, (for they spake not, but stood still, and answered no more;) 17 I said, I will answer also my part, I also will shew mine opinion. 18 For I am full of matter, the spirit within me constraineth me. 19 Behold, my belly is as wine which hath no vent; it is ready to burst like new bottles. 20 I will speak, that I may be refreshed: I will open my lips and answer. 21 Let me not, I pray you, accept any man’s person, neither let me give flattering titles unto man. 22 For I know not to give flattering titles; in so doing my maker would soon take me away.

1 Tie trys vyrai liovėsi atsakinėti Jobui, nes jis laikė save teisiu.

2 Barachelio sūnus Elihuvas, buzitas iš Ramo giminės, supyko ant Jobo, nes jis teisino save, o ne Dievą.

3 Jis supyko ir ant jo trijų draugų, nes jie nesurado atsakymo, tačiau kaltino Jobą.

4 Jobui kalbant, Elihus laukė, nes jie buvo vyresni už jį.

5 Kai Elihus pamatė, kad tie trys vyrai nesurado atsakymo, užsidegė jo pyktis.

6 Barakelio sūnus Elihus, buzitas, atsakydamas tarė: "Aš dar jaunas, jūs senesni amžiumi, todėl bijojau ir nedrįsau jums pareikšti savo nuomonės.

7 Aš galvojau: ‘Amžius tegul kalba, metų skaičius tepamoko išminties’.

8 Tačiau dvasia yra žmoguje ir Visagalio įkvėpimas duoda jam supratimą.

9 Seniai ne visados išmintingi ir ne amžius leidžia suvokti, kas teisinga.

10 Todėl pasiklausykite manęs. Aš irgi pareikšiu savo nuomonę.

11 Aš laukiau jūsų žodžių, klausiau jūsų svarstymų, kai ieškojote, ką atsakyti.

12 Aš atidžiai jus stebėjau, tačiau nė vienas iš jūsų neįtikino Jobo ir neatsakė į jo žodžius.

13 Nesakykite, kad atsakėte išmintingai: ‘Dievas jį įveiks, ne žmogus’.

14 Jis nesikreipė savo žodžiais į mane, ir aš jam neatsakysiu jūsų žodžiais.

15 Jie nustebę stovi, netekę žado, nebežino, ką sakyti.

16 Kai aš laukiau, o jie stovėjo tylėdami ir nieko nesakė,

17 aš nusprendžiau atsakyti ir pareikšti savo nuomonę.

18 Aš turiu žodžių pakankamai, o dvasia mane ragina.

19 Mano pilvas kaip vynas, nerandąs išėjimo, plėšantis naujas odines.

20 Aš turiu kalbėti, kad man būtų lengviau; praversiu savo lūpas ir atsakysiu.

21 Nebūsiu šališkas ir niekam nepataikausiu.

22 Jei pataikaučiau, mano Kūrėjas greitai pašalintų mane".