1 Jis vėl ėmė mokyti paežerėje. Prie Jo susirinko didžiausia minia, kad Jis net įlipo į valtį ir sėdėjo ant vandens, o visa minia liko ant kranto palei ežerą.
2 Jis mokė juos daugelio dalykų palyginimais. Mokydamas sakė:
3 "Paklausykite! Štai sėjėjas išėjo sėti.
4 Jam besėjant, dalis grūdų nukrito palei kelią, ir atskridę padangių paukščiai juos sulesė.
5 Kiti nukrito į uolėtą dirvą, kur buvo nedaug žemės, ir greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio.
6 Saulei patekėjus, daigai išdegė ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo.
7 Kiti nukrito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos, ir jie nedavė derliaus.
8 Dar kiti nukrito į gerą žemę, sudygo, užaugo ir davė derlių: vieni trisdešimteriopą, kiti šešiasdešimteriopą, treti šimteriopą".
9 Jis pasakė jiems: "Kas turi ausis klausytiteklauso!"
10 Kai Jėzus pasiliko vienas, aplink Jį esantys kartu su dvylika paklausė apie palyginimą.
11 Jis atsakė: "Jums duota suprasti Dievo karalystės paslaptis, o pašaliniams viskas sakoma palyginimais,
12 kad jie ‘regėti regėtų, bet nematytų, girdėti girdėtų, bet nesuprastų, kad neatsiverstų ir nuodėmės nebūtų jiems atleistos’ ".
13 Ir Jis paklausė: "Nejaugi nesuprantate šito palyginimo? Tai kaip suprasite visus kitus palyginimus?
14 Sėjėjas sėja žodį.
15 Palei kelią sėjamas žodistai tie, kuriems vos išgirdus, tuoj pat ateina šėtonas ir išplėšia jų širdyse pasėtąjį žodį.
16 Panašiai ir su tais, kurie pasėti uolėtoje dirvoje. Išgirdę žodį, jie tuojau su džiaugsmu jį priima.
17 Bet jie neturi savyje šaknų ir išsilaiko neilgai. Ištikus kokiam sunkumui ar persekiojimui dėl žodžio, jie tuoj pat pasipiktina.
18 Kiti sėjami tarp erškėčių. Jie išgirsta žodį,
19 bet pasaulio rūpesčiai, turtų apgaulė ir sukilę geismai kitiems dalykams nusmelkia žodį ir jis tampa nevaisingas.
20 Geroje žemėje pasėta sėklatai tie, kurie išgirsta žodį, priima jį ir duoda vaisių: kas trisdešimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas šimteriopą".
21 Jis kalbėjo jiems: "Argi žiburys atnešamas pakišti po indu ar po lova? Argi ne įstatyti į žibintuvą?
22 Juk nėra nieko paslėpta, kas nebūtų apreikšta, ir nieko paslaptyje laikomo, kas neišeitų aikštėn.
23 Jei kas turi ausis klausytiteklauso!"
24 Jis sakė jiems: "Įsidėmėkite, ką girdite: kokiu saiku seikėjate, tokiu ir jums bus atseikėta, ir jums, kurie girdite, bus dar pridėta.
25 Kas turi, tam bus duota, o iš neturinčio bus atimta net ir tai, ką turi".
26 Jis kalbėjo: "Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, beriančiu dirvon sėklą.
27 Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam nežinant kaip.
28 Juk žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje.
29 Derliui prinokus, žmogus tuojau ima pjautuvą, nes pjūtis atėjo".
30 Jėzus dar sakė: "Su kuo galima palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime?
31 Ji kaip garstyčios grūdelis, kuris sėjamas dirvon. Jis yra mažiausias iš visų sėklų žemėje,
32 bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visus augalus ir išleidžia plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai".
33 Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė jiems žodį, kiek jie sugebėjo suprasti.
34 Be palyginimų Jis jiems nekalbėdavo, bet kai pasilikdavo vienas su savo mokiniais, viską jiems išaiškindavo.
35 Tą pačią dieną, atėjus vakarui, Jis tarė mokiniams: "Irkimės į aną pusę!"
36 Atleidę žmones, jie Jį pasiėmė, nes Jis tebebuvo valtyje. Kartu plaukė ir kitos mažos valtys.
37 Pakilo didžiulė vėtra ir bangos daužėsi į valtį taip, kad ją jau sėmė.
38 Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino Jį, šaukdami: "Mokytojau, Tau nerūpi, kad mes žūvame?!"
39 Pabudęs Jis sudraudė vėją ir įsakė ežerui: "Nutilk, nusiramink!" Tuojau pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu.
40 Jis tarė jiems: "Kodėl jūs tokie bailūs? Ar vis dar neturite tikėjimo?"
41 Juos apėmė didelė baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: "Kas gi Jis toks? Net vėjas ir ežeras Jo klauso!"
1 And again he began to teach by the sea, and there was gathered unto him a great multitude, so that he, having gone into the boat, sat in the sea, and all the multitude was near the sea, on the land,
2 and he taught them many things in similes, and he said to them in his teaching:
3 `Hearken, lo, the sower went forth to sow;
4 and it came to pass, in the sowing, some fell by the way, and the fowls of the heaven did come and devour it;
5 and other fell upon the rocky ground, where it had not much earth, and immediately it sprang forth, because of not having depth of earth,
6 and the sun having risen, it was scorched, and because of not having root it did wither;
7 and other fell toward the thorns, and the thorns did come up, and choke it, and fruit it gave not;
8 and other fell to the good ground, and was giving fruit, coming up and increasing, and it bare, one thirty-fold, and one sixty, and one an hundred.`
9 And he said to them, `He who is having ears to hear -- let him hear.`
10 And when he was alone, those about him, with the twelve, did ask him of the simile,
11 and he said to them, `To you it hath been given to know the secret of the reign of God, but to those who are without, in similes are all the things done;
12 that seeing they may see and not perceive, and hearing they may hear and not understand, lest they may turn, and the sins may be forgiven them.`
13 And he saith to them, `Have ye not known this simile? and how shall ye know all the similes?
14 He who is sowing doth sow the word;
15 and these are they by the way where the word is sown: and whenever they may hear, immediately cometh the Adversary, and he taketh away the word that hath been sown in their hearts.
16 `And these are they, in like manner, who on the rocky ground are sown: who, whenever they may hear the word, immediately with joy do receive it,
17 and have not root in themselves, but are temporary; afterward tribulation or persecution having come because of the word, immediately they are stumbled.
18 `And these are they who toward the thorns are sown: these are they who are hearing the word,
19 and the anxieties of this age, and the deceitfulness of the riches, and the desires concerning the other things, entering in, choke the word, and it becometh unfruitful.
20 `And these are they who on the good ground have been sown: who do hear the word, and receive, and do bear fruit, one thirty-fold, and one sixty, and one an hundred.`
21 And he said to them, `Doth the lamp come that under the measure it may be put, or under the couch -- not that it may be put on the lamp-stand?
22 for there is not anything hid that may not be manifested, nor was anything kept hid but that it may come to light.
23 If any hath ears to hear -- let him hear.`
24 And he said to them, `Take heed what ye hear; in what measure ye measure, it shall be measured to you; and to you who hear it shall be added;
25 for whoever may have, there shall be given to him, and whoever hath not, also that which he hath shall be taken from him.`
26 And he said, `Thus is the reign of God: as if a man may cast the seed on the earth,
27 and may sleep, and may rise night and day, and the seed spring up and grow, he hath not known how;
28 for of itself doth the earth bear fruit, first a blade, afterwards an ear, afterwards full corn in the ear;
29 and whenever the fruit may yield itself, immediately he doth send forth the sickle, because the harvest hath come.`
30 And he said, `To what may we liken the reign of God, or in what simile may we compare it?
31 As a grain of mustard, which, whenever it may be sown on the earth, is less than any of the seeds that are on the earth;
32 and whenever it may be sown, it cometh up, and doth become greater than any of the herbs, and doth make great branches, so that under its shade the fowls of the heaven are able to rest.`
33 And with many such similes he was speaking to them the word, as they were able to hear,
34 and without a simile he was not speaking to them, and by themselves, to his disciples he was expounding all.
35 And he saith to them on that day, evening having come, `We may pass over to the other side;`
36 and having let away the multitude, they take him up as he was in the boat, and other little boats also were with him.
37 And there cometh a great storm of wind, and the waves were beating on the boat, so that it is now being filled,
38 and he himself was upon the stern, upon the pillow sleeping, and they wake him up, and say to him, `Teacher, art thou not caring that we perish?`
39 And having waked up, he rebuked the wind, and said to the sea, `Peace, be stilled;` and the wind did lull, and there was a great calm:
40 and he said to them, `Why are ye so fearful? how have ye not faith?`
41 and they feared a great fear, and said one to another, `Who, then, is this, that even the wind and the sea do obey him?`