1 Jėzus pradėjo kalbėti jiems palyginimais: "Vienas žmogus pasodino vynuogyną, aptvėrė jį tvora, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į tolimą šalį.
2 Atėjus metui, jis nusiuntė pas vynininkus tarną atsiimti iš vynininkų savo vaisių.
3 Tie pačiupo jį, sumušė ir paleido tuščiomis.
4 Tada jis vėl nusiuntė pas juos kitą tarną, o tie, apmėtę akmenimis, sužeidė jį į galvą ir išniekinę paleido.
5 Jis pasiuntė dar vieną, bet tą jie nužudė; ir dar daugelį kitų tarnų, kurių vienus jie primušė, kitus nužudė.
6 Dar vieną turėjomylimąjį sūnų. Jį nusiuntė pas juos paskutinį, sakydamas sau: ‘Jie gerbs mano sūnų’.
7 Bet vynininkai tarėsi: ‘Tai paveldėtojas. Eikime, užmuškime jį, ir jo palikimas bus mūsų’.
8 Nutvėrę nužudė jį ir išmetė laukan iš vynuogyno.
9 Ką tada darys vynuogyno šeimininkas? Jis ateis, nužudys vynininkus ir atiduos vynuogyną kitiems.
10 Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu.
11 Tai Viešpaties padaryta ir nuostabu mūsų akyse’?"
12 Anie norėjo Jį suimti, tačiau bijojo minios. Mat suprato, kad palyginimas buvo jiems taikomas. Tad, palikę Jį, pasitraukė.
13 Tada jie siunčia pas Jėzų fariziejų ir erodininkų sugauti Jo kalboje.
14 Šitie atėję sako Jam: "Mokytojau, žinome, jog Tu esi tiesus ir niekam nepataikauji. Tu neatsižvelgi į asmenis ir mokai Dievo kelio, kaip reikalauja tiesa. Ar reikia mokėti ciesoriui mokesčius, ar ne?
15 Mokėti ar nemokėti?" Žinodamas jų veidmainystę, Jis tarė: "Kam spendžiate man pinkles? Atneškite man pažiūrėti denarą".
16 Jie padavė. Jis jų klausia: "Kieno čia atvaizdas ir įrašas?" Jie atsakė: "Ciesoriaus".
17 Tuomet Jėzus jiems tarė: "Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas DievoDievui". Ir jie labai Juo stebėjosi.
18 Pas Jėzų ateina sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir klausia:
19 "Mokytojau, Mozė mums parašė: ‘Jei kieno brolis mirtų ir paliktų žmoną, o nepaliktų vaikų, tuomet jo brolis tegul veda našlę ir pažadina savo broliui palikuonių’.
20 Ir štai buvo septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirdamas nepaliko vaikų.
21 Vedė ją antrasis, bet ir šis mirė bevaikis. Taip atsitiko ir su trečiuoju,
22 ir visi septyni nepaliko vaikų. Po jų visų numirė ir ta moteris.
23 Taigi prisikėlime, kai jie prisikels, kurio iš jų žmona ji bus? Juk ji buvo visų septynių žmona".
24 Jėzus jiems atsakė: "Argi ne todėl klystate, kad nepažįstate nei Raštų, nei Dievo jėgos?
25 Kai prisikels iš numirusiųjų, jie nei ves, nei tekės, bet bus kaip angelai danguje.
26 O kad mirusieji keliasi,ar neskaitėte Mozės knygoje, kaip Mozei Dievas pasakė iš krūmo: ‘Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas!’?
27 Jis nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų Dievas. Taigi jūs labai klystate".
28 Vienas iš Rašto žinovų, girdėjęs juos besiginčijant ir supratęs, kaip puikiai Jėzus jiems atsakinėjo, priėjo ir paklausė Jį: "Koks yra visų pirmasis įsakymas?"
29 Jėzus jam atsakė: "Pirmasis yra šis: ‘Klausyk, Izraeli,Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats;
30 tad mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis’,tai pirmasis įsakymas.
31 Antrasis panašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’. Nėra jokio kito įsakymo, didesnio už šiuodu".
32 Tada Rašto žinovas Jam atsakė: "Gerai, Mokytojau, Tu tiesą pasakei: yra vienas Dievas ir nėra kito, tik Jis;
33 o mylėti Jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti savo artimą kaip save patį yra daugiau negu visos deginamosios atnašos ir aukos".
34 Matydamas, kaip išmintingai jis atsakė, Jėzus jam tarė: "Tu netoli nuo Dievo karalystės!" Ir niekas daugiau nebedrįso Jo klausti.
35 Mokydamas šventykloje, Jėzus kalbėjo: "Kaip Rašto žinovai gali sakyti, jog Kristus yra Dovydo Sūnus?
36 Juk pats Dovydas Šventąja Dvasia pasakė: ‘Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojų’.
37 Pats Dovydas vadina jį Viešpačiu, tai kaip Jis gali būti jo Sūnus?" Didelė minia džiugiai Jo klausėsi.
38 Mokydamas Jis kalbėjo: "Saugokitės Rašto žinovų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais ir būti sveikinami aikštėse,
39 užimti pirmuosius krėslus sinagogose ir garbingas vietas pokyliuose.
40 Jie suryja našlių namus ir dedasi kalbą ilgas maldas. Jie gaus dar didesnį pasmerkimą".
41 Atsisėdęs ties iždine, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į ją pinigus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai.
42 Atėjo viena beturtė našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką.
43 Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus tarė jiems: "Iš tiesų sakau jums: ši beturtė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į iždinę.
44 Visi aukojo iš savo pertekliaus, o ji iš savo nepritekliaus įmetė visa, ką turėjo, visą savo pragyvenimą".
1 And he began to speak to them in similes: `A man planted a vineyard, and put a hedge around, and digged an under-winevat, and built a tower, and gave it out to husbandmen, and went abroad;
2 and he sent unto the husbandmen at the due time a servant, that from the husbandmen he may receive from the fruit of the vineyard,
3 and they, having taken him, did severely beat [him], and did send him away empty.
4 `And again he sent unto them another servant, and at that one having cast stones, they wounded [him] in the head, and sent away -- dishonoured.
5 `And again he sent another, and that one they killed; and many others, some beating, and some killing.
6 `Having yet therefore one son -- his beloved -- he sent also him unto them last, saying -- They will reverence my son;
7 and those husbandmen said among themselves -- This is the heir, come, we may kill him, and ours shall be the inheritance;
8 and having taken him, they did kill, and cast [him] forth without the vineyard.
9 `What therefore shall the lord of the vineyard do? he will come and destroy the husbandmen, and will give the vineyard to others.
10 And this Writing did ye not read: A stone that the builders rejected, it did become the head of a corner:
11 from the Lord was this, and it is wonderful in our eyes.`
12 And they were seeking to lay hold on him, and they feared the multitude, for they knew that against them he spake the simile, and having left him, they went away;
13 and they send unto him certain of the Pharisees and of the Herodians, that they may ensnare him in discourse,
14 and they having come, say to him, `Teacher, we have known that thou art true, and thou art not caring for any one, for thou dost not look to the face of men, but in truth the way of God dost teach; is it lawful to give tribute to Caesar or not? may we give, or may we not give?`
15 And he, knowing their hypocrisy, said to them, `Why me do ye tempt? bring me a denary, that I may see;`
16 and they brought, and he saith to them, `Whose [is] this image, and the inscription?` and they said to him, `Caesar`s;`
17 and Jesus answering said to them, `Give back the things of Caesar to Caesar, and the things of God to God;` and they did wonder at him.
18 And the Sadducees come unto him, who say there is not a rising again, and they questioned him, saying,
19 `Teacher, Moses wrote to us, that if any one`s brother may die, and may leave a wife, and may leave no children, that his brother may take his wife, and raise up seed to his brother.
20 `There were then seven brothers, and the first took a wife, and dying, he left no seed;
21 and the second took her, and died, neither left he seed, and the third in like manner,
22 and the seven took her, and left no seed, last of all died also the woman;
23 in the rising again, then, whenever they may rise, of which of them shall she be wife -- for the seven had her as wife?`
24 And Jesus answering said to them, `Do ye not because of this go astray, not knowing the Writings, nor the power of God?
25 for when they may rise out of the dead, they neither marry nor are they given in marriage, but are as messengers who are in the heavens.
26 `And concerning the dead, that they rise: have ye not read in the Book of Moses (at The Bush), how God spake to him, saying, I [am] the God of Abraham, and the God of Isaac, and the God of Jacob;
27 he is not the God of dead men, but a God of living men; ye then go greatly astray.`
28 And one of the scribes having come near, having heard them disputing, knowing that he answered them well, questioned him, `Which is the first command of all?`
29 and Jesus answered him -- `The first of all the commands [is], Hear, O Israel, the Lord is our God, the Lord is one;
30 and thou shalt love the Lord thy God out of all thy heart, and out of thy soul, and out of all thine understanding, and out of all thy strength -- this [is] the first command;
31 and the second [is] like [it], this, Thou shalt love thy neighbor as thyself; -- greater than these there is no other command.`
32 And the scribe said to him, `Well, Teacher, in truth thou hast spoken that there is one God, and there is none other but He;
33 and to love Him out of all the heart, and out of all the understanding, and out of all the soul, and out of all the strength, and to love one`s neighbor as one`s self, is more than all the whole burnt-offerings and the sacrifices.`
34 And Jesus, having seen him that he answered with understanding, said to him, `Thou art not far from the reign of God;` and no one any more durst question him.
35 And Jesus answering said, teaching in the temple, `How say the scribes that the Christ is son of David?
36 for David himself said in the Holy Spirit, The Lord said to my lord, Sit thou on My right hand, till I place thine enemies -- thy footstool;
37 therefore David himself saith of him Lord, and whence is he his son?` And the great multitude were hearing him gladly,
38 and he was saying to them in his teaching, `Beware of the scribes, who will in long robes to walk, and love salutations in the market-places,
39 and first seats in the synagogues, and first couches in suppers,
40 who are devouring the widows` houses, and for a pretense are making long prayers; these shall receive more abundant judgment.`
41 And Jesus having sat down over-against the treasury, was beholding how the multitude do put brass into the treasury, and many rich were putting in much,
42 and having come, a poor widow did put in two mites, which are a farthing.
43 And having called near his disciples, he saith to them, `Verily I say to you, that this poor widow hath put in more than all those putting into the treasury;
44 for all, out of their abundance, put in, but she, out of her want, all that she had put in -- all her living.`