1 众税吏和罪人， 都接近耶稣， 要听他讲道。 2 法利赛人和经学家， 纷纷议论说： "这个人接待罪人， 又和他们一起吃饭。" 3 耶稣就对他们讲了这个比喻， 说： 4 "你们中间谁有一百只羊， 失去一只， 不把九十九只留下在旷野， 去寻找那失落的， 直到找着呢？ 5 既找着了， 就欢欢喜喜地放在肩上， 6 回到家里， 请朋友邻舍来， 对他们说： ‘请大家和我一同欢乐， 因为我失去的羊已经找到了！ ’ 7 我告诉你们， 因为一个罪人悔改， 天上也要这样为他欢乐， 比为九十九个不用悔改的义人欢乐更大。 8 "或是一个女人， 有十个银币， 失去一个， 哪能不点上灯， 打扫屋子， 细细地找， 直到找着呢？ 9 既找着了， 就请朋友邻舍来， 说： ‘请大家和我一同欢乐， 因为我失去的那个银币， 已经找到了。’ 10 我告诉你们， 因为一个罪人悔改， 神的使者也必这样为他欢乐。" 11 耶稣又说： "某人有两个儿子。 12 小儿子对父亲说： ‘爸爸， 请把我应得的家业给我。’父亲就把财产分给他们两兄弟。 13 过了不多几天， 小儿子收拾一切， 到远方去了， 在那里生活放荡， 浪费钱财。 14 他花尽了一切所有的， 那地方又遇上了严重的饥荒， 就穷困起来； 15 于是他去投靠当地的一个居民。那人打发他到田里去放猪， 16 他恨不得吃猪所吃的豆荚， 可是没有人给他。 17 他醒悟过来， 说： ‘我父亲有那么多雇工， 又有丰富的食物， 我却要在这里饿死吗？ 18 我要起来， 到我父亲那里去， 对他说： 爸爸， 我得罪了天， 也得罪了你， 19 不配再称为你的儿子， 把我当作一个雇工吧！ ’ 20 于是他起来往父亲那里去。他还在远处时， 他父亲看见了他， 就动了慈心， 跑过去抱着他， 连连与他亲嘴。 21 儿子说： ‘爸爸， 我得罪了天， 也得罪了你， 不配再称为你的儿子。’ 22 父亲却吩咐仆人说： ‘快把那最好的袍子拿来给他穿， 把戒指戴在他手上， 把鞋穿在他脚上， 23 把肥牛犊牵来宰了， 我们要吃喝快乐， 24 因为我这儿子是死而复活、失而又得的。’他们就欢乐起来。 25 "那时， 大儿子正在田里。他回来离家不远的时候， 听见音乐跳舞的声音， 26 就叫了一个仆人来， 问他这是怎么一回事。 27 仆人说： ‘你弟弟回来了， 你父亲因为他平安无恙地回来， 就宰了肥牛犊。’ 28 大儿子就生气， 不肯进去； 父亲出来劝他。 29 他对父亲说： ‘你看， 我服事你这么多年， 从来没有违背过你的命令， 可是你没有给我一只山羊羔， 叫我和朋友一同欢乐。 30 但你这个儿子， 常常跟娼妓在一起， 花尽了你的财产， 他一回来， 你倒为他宰杀肥牛犊！ ’ 31 父亲对他说： ‘孩子， 你常跟我在一起， 我的一切都是你的。 32 只是因为你这个弟弟是死而复活、失而又得的， 我们应该欢喜快乐。’"

1 Prie Jėzaus artindavosi visi muitininkai ir nusidėjėliai Jo pasiklausyti.2 Fariziejai ir Rašto žinovai murmėjo, sakydami: "Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo".3 Tada Jis pasakė jiems palyginimą:4 "Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kol suranda?5 Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių6 ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: ‘Džiaukitės drauge su manimi, radau savo avį, kuri buvo pražuvusi!’7 Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atgailos.8 Arba kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kol suranda?9 Radusi susivadina drauges bei kaimynes ir sako: ‘Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi’.10 Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio".11 Jis kalbėjo toliau: "Vienas žmogus turėjo du sūnus.12 Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį’. Tėvas padalijo sūnums turtą.13 Praėjus kelioms dienoms, jaunesnysis sūnus, pasiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, iššvaistė savo turtą.14 Kai viską išleido, toje šalyje kilo didelis badas, ir jis pradėjo stokoti.15 Tada apsistojo pas vieną tos šalies gyventoją. Tas jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti.16 Jis geidė prikimšti pilvą bent ankštimis, kurias ėdė kiaulės, bet ir tų niekas jam neduodavo.17 Tada susiprotėjęs jis tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado!18 Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau.19 Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’20 Jis pakilo ir iškeliavo pas tėvą. Jam dar toli esant, tėvas jį pamatė ir, apimtas gailesčio, pribėgo, puolė ant kaklo ir meiliai pabučiavo.21 O sūnus jam tarė: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau, nebesu vertas vadintis tavo sūnumi’.22 Bet tėvas įsakė savo tarnams: ‘Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas!23 Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Valgysim ir linksminsimės!24 Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado’. Ir jie pradėjo linksmintis.25 O vyresnysis jo sūnus buvo laukuose. Kai grįždamas prisiartino prie namų, išgirdo muziką ir šokius.26 Pasišaukęs vieną iš tarnų, jis paklausė, kas čia dedasi.27 Tas jam atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas papjovė nupenėtą veršį, nes sulaukė jo sveiko’.28 Tada šis supyko ir nenorėjo eiti vidun. Tėvas išėjęs ėmė jį kviesti.29 O jis atsakė tėvui: ‘Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nedavei nė ožiuko pasilinksminti su draugais.30 Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavo turtą su kekšėmis, tu tuojau papjovei jam nupenėtą veršį’.31 Tėvas atsakė: ‘Sūnau, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo.32 Bet reikėjo džiaugtis ir linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado!’ "