1 "Dabar juokiasi iš manęs jaunesni už mane, kurių tėvų nebūčiau laikęs prie savo avių bandos šunų.

2 Kurių rankų stiprumas neturėjo vertės man, jie nesulaukė senatvės.

3 Dėl neturto ir bado visai nusilpę, jie bėgdavo į dykumą, tuščią ir apleistą.

4 Jie raudavo dilgėles iš pakrūmių ir kadagių šaknys buvo jų maistas.

5 Jie būdavo varomi iš bendruomenės su triukšmu kaip vagys.

6 Jie gyveno kalnų pašlaitėse, žemės olose ir ant uolų,

7 rinkdavosi tarp erškėčių ir šūkaudavo krūmuose.

8 Kvailių ir netikėlių vaikai, kuriuos iš krašto išveja.

9 O dabar tapau priežodis jų dainose,

10 jie bjaurisi manimi, traukiasi nuo manęs ir nesidrovi spjauti man į veidą.

11 Kadangi Jis atleido savo templę ir ištiko mane, jie taip pat nebesivaržo mano akivaizdoje.

12 Man iš dešinės pakyla gauja, stumia mane nuo kelio ir siekia mane sunaikinti.

13 Jie išardo mano taką, apsunkina mano nelaimę, jie neturi pagalbininko.

14 Lyg pro plačią spragą įsiveržę, jie neša man pražūtį.

15 Mane apėmė baimė; jie persekiojo mano sielą kaip vėjas, ir mano laimė praeina kaip debesis.

16 Dabar mano siela suvargusi ir mano dienos gausios kančių.

17 Naktį man kaulus gelia ir skausmai nesiliauja.

18 Daug jėgų reikia man, kad pasikeisčiau drabužį, jis varžo mane kaip rūbo apykaklė.

19 Jis įmetė mane į purvą, tapau kaip dulkės ir pelenai.

20 Aš šaukiuosi Tavęs, bet Tu man neatsakai; stoviu, bet Tu nekreipi dėmesio į mane.

21 Tu tapai man žiaurus, savo stipria ranka mane prislėgei.

22 Tu pakeli mane vėju ir blaškai, Tu išplėši mano nuosavybę.

23 Aš žinau, kad nuvesi mane į mirtį, į namus, skirtus visiems gyviesiems.

24 Tačiau Jis neištiesia rankos į kapą, nors jie šaukia pražūdami.

25 Ar aš neverkiau dėl kenčiančio, nesisielojau dėl vargšo?

26 Aš ieškojau gero­gavau pikta; laukiau šviesos­atėjo tamsa.

27 Mano viduriai virė ir neturėjo poilsio, pasitiko mane vargo dienos.

28 Aš vaikštinėju gedėdamas, nematydamas saulės; stoviu susirinkime ir šaukiu.

29 Aš tapau broliu šakalams ir draugu stručiams.

30 Mano oda pajuodusi, mano kaulai dega nuo karščio.

31 Mano arfa virto rauda, o mano fleita­verkiančiojo balsu".

1 But now those who are younger than I make sport of me; those whose fathers I would not have put with the dogs of my flocks.

2 Of what use is the strength of their hands to me? all force is gone from them.

3 They are wasted for need of food, biting the dry earth; their only hope of life is in the waste land.

4 They are pulling off the salt leaves from the brushwood, and making a meal of roots.

5 They are sent out from among their townsmen, men are crying after them as thieves

6 They have to get a resting-place in the hollows of the valleys, in holes of the earth and rocks.

7 They make noises like asses among the brushwood; they get together under the thorns.

8 They are sons of shame, and of men without a name, who have been forced out of the land.

9 And now I have become their song, and I am a word of shame to them.

10 I am disgusting to them; they keep away from me, and put marks of shame on me.

11 For he has made loose the cord of my bow, and put me to shame; he has sent down my flag to the earth before me.

12 The lines of his men of war put themselves in order, and make high their ways of destruction against me:

13 They have made waste my roads, with a view to my destruction; his bowmen come round about me;

14 As through a wide broken place in the wall they come on, I am overturned by the shock of their attack.

15 Fears have come on me; my hope is gone like the wind, and my well-being like a cloud.

16 But now my soul is turned to water in me, days of trouble overtake me:

17 The flesh is gone from my bones, and they give me no rest; there is no end to my pains.

18 With great force he takes a grip of my clothing, pulling me by the neck of my coat.

19 Truly God has made me low, even to the earth, and I have become like dust.

20 You give no answer to my cry, and take no note of my prayer.

21 You have become cruel to me; the strength of your hand is hard on me.

22 Lifting me up, you make me go on the wings of the wind; I am broken up by the storm.

23 For I am certain that you will send me back to death, and to the meeting-place ordered for all living.

24 Has not my hand been stretched out in help to the poor? have I not been a saviour to him in his trouble?

25 Have I not been weeping for the crushed? and was not my soul sad for him who was in need?

26 For I was looking for good, and evil came; I was waiting for light, and it became dark.

27 My feelings are strongly moved, and give me no rest; days of trouble have overtaken me.

28 I go about in dark clothing, uncomforted; I get up in the public place, crying out for help.

29 I have become a brother to the jackals, and go about in the company of ostriches.

30 My skin is black and dropping off me; and my bones are burning with the heat of my disease.

31 And my music has been turned to sorrow, and the sound of my pipe into the noise of weeping.