1 En nou lag hulle wat jonger is as ek, my uit -- mense wie se vaders ek te min geag het om by my herdershonde te sit.

2 Wat sou die krag van hulle hande my ook baat? Die frisse lewenskrag het by hulle verlore gegaan.

3 Hulle is uitgeput deur gebrek en honger, hulle wat die dor land afknaag in die donkerheid van woestheid en verwoesting;

4 hulle wat die soutkruid afpluk by die bossies, en die besemboswortel is hulle brood.

5 Uit die samelewing word hulle weggejaag; die mense skreeu oor hulle soos oor 'n dief.

6 In die afgryslike klowe moet hulle woon, in gate in die grond en in rotse.

7 Tussen die bossies skreeu hulle, onder brandnekels kruip hulle bymekaar --

8 dwase, ja, eerlose mense wat met 'n sweep uit die land geslaan word.

9 En nou het ek hulle spotlied geword en die onderwerp van hulle gepraat.

10 Hulle het 'n afsku van my, staan op 'n afstand van my af en ontsien nie om my in die gesig te spuug nie.

11 Want Hy het my boogsnaar losgemaak en my verneder; so het hulle dan teenoor my die teuel laat skiet.

12 Aan die regterhand staan die gespuis op; hulle stoot my voete weg en gooi hul onheilspaaie teen my op.

13 My pad verniel hulle, hulle help om my te laat val sonder dat hulle self 'n helper het.

14 Soos deur 'n wye bres kom hulle; te midde van die puinhope kom hulle aanrol.

15 Verskrikkinge is teen my gerig; hulle vervolg my hoogheid soos die wind, en soos 'n wolk het my geluk verbygegaan.

16 Daarom stort my siel hom nou uit in my; dae van ellende hou my vas.

17 Die nag deurboor my gebeente, en dit val van my af; en my knaende pyne rus nooit nie.

18 Deur goddelike oormag is my kleed ontredder; soos die kraag van my lyfrok omspan dit my.

19 Hy het my in die modder gewerp, en ek het soos stof en as geword.

20 Ek roep U aan om hulp, maar U antwoord my nie; ek staan daar, en U staar my aan.

21 U is jeens my verander in 'n onbarmhartige; deur die sterkte van u hand behandel U my as vyand.

22 U hef my op die wind, laat my daarop ry; en U laat my vergaan in stormgedruis.

23 Want ek weet: U wil my na die dood toe bring en na die huis waar al wat lewe, saamkom.

24 Maar sal iemand by die ineenstorting nie nog die hand uitsteek of by sy ondergang om die rede om hulp roep nie?

25 Of het ek nie geween oor hom wat harde dae het nie? Was my siel nie bekommerd oor die behoeftige nie?

26 Want ek het op die goeie gehoop, en onheil het gekom; en ek het gewag op lig, en donkerheid het gekom.

27 My ingewande kook sonder ophou; dae van ellende het my teëgekom.

28 Ek gaan daarheen in die rou, sonder son; ek staan op in die vergadering, ek roep om hulp.

29 Ek het 'n broer geword vir die jakkalse en 'n vriend vir die volstruise.

30 My vel het swart geword en val van my af, en my gebeente gloei van hitte.

31 So het dan my siter 'n rouklag geword en my fluit 'n stem van die wat ween.

1 "Dabar juokiasi iš manęs jaunesni už mane, kurių tėvų nebūčiau laikęs prie savo avių bandos šunų.

2 Kurių rankų stiprumas neturėjo vertės man, jie nesulaukė senatvės.

3 Dėl neturto ir bado visai nusilpę, jie bėgdavo į dykumą, tuščią ir apleistą.

4 Jie raudavo dilgėles iš pakrūmių ir kadagių šaknys buvo jų maistas.

5 Jie būdavo varomi iš bendruomenės su triukšmu kaip vagys.

6 Jie gyveno kalnų pašlaitėse, žemės olose ir ant uolų,

7 rinkdavosi tarp erškėčių ir šūkaudavo krūmuose.

8 Kvailių ir netikėlių vaikai, kuriuos iš krašto išveja.

9 O dabar tapau priežodis jų dainose,

10 jie bjaurisi manimi, traukiasi nuo manęs ir nesidrovi spjauti man į veidą.

11 Kadangi Jis atleido savo templę ir ištiko mane, jie taip pat nebesivaržo mano akivaizdoje.

12 Man iš dešinės pakyla gauja, stumia mane nuo kelio ir siekia mane sunaikinti.

13 Jie išardo mano taką, apsunkina mano nelaimę, jie neturi pagalbininko.

14 Lyg pro plačią spragą įsiveržę, jie neša man pražūtį.

15 Mane apėmė baimė; jie persekiojo mano sielą kaip vėjas, ir mano laimė praeina kaip debesis.

16 Dabar mano siela suvargusi ir mano dienos gausios kančių.

17 Naktį man kaulus gelia ir skausmai nesiliauja.

18 Daug jėgų reikia man, kad pasikeisčiau drabužį, jis varžo mane kaip rūbo apykaklė.

19 Jis įmetė mane į purvą, tapau kaip dulkės ir pelenai.

20 Aš šaukiuosi Tavęs, bet Tu man neatsakai; stoviu, bet Tu nekreipi dėmesio į mane.

21 Tu tapai man žiaurus, savo stipria ranka mane prislėgei.

22 Tu pakeli mane vėju ir blaškai, Tu išplėši mano nuosavybę.

23 Aš žinau, kad nuvesi mane į mirtį, į namus, skirtus visiems gyviesiems.

24 Tačiau Jis neištiesia rankos į kapą, nors jie šaukia pražūdami.

25 Ar aš neverkiau dėl kenčiančio, nesisielojau dėl vargšo?

26 Aš ieškojau gero­gavau pikta; laukiau šviesos­atėjo tamsa.

27 Mano viduriai virė ir neturėjo poilsio, pasitiko mane vargo dienos.

28 Aš vaikštinėju gedėdamas, nematydamas saulės; stoviu susirinkime ir šaukiu.

29 Aš tapau broliu šakalams ir draugu stručiams.

30 Mano oda pajuodusi, mano kaulai dega nuo karščio.

31 Mano arfa virto rauda, o mano fleita­verkiančiojo balsu".