1 Toe antwoord lifas, die Temaniet, en sê:

2 As 'n mens dit met 'n woord by jou waag, sal jy ontstemd wees? Maar woorde inhou -- wie kan dit?

3 Kyk, jy het baie mense tereggewys en slap hande versterk.

4 Jou woorde het opgerig die wat struikel, en jy het knikkende knieë versterk.

5 Maar nou dat dit jou oorkom, is jy moedverlore; nou dat dit jou tref, is jy verslae!

6 Is jou Godsvrees nie jou hoop, jou vrome wandel nie jou verwagting nie?

7 Bedink tog, wie het ooit onskuldig omgekom, en waar is opregtes verdelg?

8 Volgens ek gesien het: Die wat onreg ploeg en moeite saai, die maai dit.

9 Deur die asem van God kom hulle om, en deur die geblaas van sy toorn word hulle vernietig.

10 Die gebrul van die leeu en die stem van die bruller -- ja, die tande van die jong leeus word uitgebreek.

11 Die leeu kom om by gebrek aan prooi, en die kleintjies van die leeuin word verstrooi.

12 Verder is 'n woord op geheimsinnige wyse na my gebring, en my oor het 'n gefluister daarvan opgevang,

13 by die gedagtespel, uit naggesigte gebore, wanneer diepe slaap op die mense val.

14 Skrik het oor my gekom en siddering en het my hele gebeente laat bewe.

15 Toe skuif daar 'n gees voor my verby; die hare van my vlees het opgerys.

16 Hy bly staan, maar ek kon sy gedaante nie herken nie -- 'n verskyning voor my oë! Ek hoor die gefluister van 'n stem wat sê:

17 Sou 'n sterfling regverdig wees voor God? Of 'n man rein wees voor sy Maker?

18 Kyk, in sy dienaars stel Hy geen vertroue nie, en by sy engele ontdek Hy dwaling.

19 Hoeveel meer by hulle wat kleihuise bewoon, van wie die grondslag in die stof is, wat fyngedruk word soos 'n mot.

20 Tussen môre en aand word hulle verpletter; hulle kom vir ewig om sonder dat iemand daar ag op gee.

21 Word hulle tentlyn nie losgeruk in hulle nie? Hulle sterwe, en dit sonder wysheid.

1 Temanas Elifazas atsakydamas tarė:

2 "Jei kalbėsime tau, gal tau ir nepatiks, tačiau kas gali susilaikyti nekalbėjęs?

3 Tu daugelį pamokei ir sustiprinai jų pailsusias rankas.

4 Klumpantį tavo žodžiai palaikė, linkstančius jo kelius tu sutvirtinai.

5 Dabar tai užgriuvo tave, ir tu nusilpai; tai palietė tave, ir tu sunerimęs.

6 Ar tai tavo baimė, pasitikėjimas, viltis ir tiesumas tavo kelių?

7 Pagalvok, kas, būdamas nekaltas, pražuvo? Ar teisusis buvo sunaikintas?

8 Kiek esu matęs, kas aparė blogį ir pasėjo piktadarystes, tai ir nupjovė.

9 Nuo Dievo pūstelėjimo jie žuvo; Jo rūstybės kvapas juos sunaikino.

10 Liūto riaumojimas ir piktos liūtės balsas nutildomi, jaunų liūtų dantys išdaužomi.

11 Senas liūtas žūva, neradęs grobio, ir liūtės jaunikliai išsisklaido.

12 Paslaptis mane aplankė ir mano ausis ją nugirdo.

13 Mąstant apie nakties regėjimus, kai gilus miegas buvo apėmęs žmones,

14 mane apėmė išgąstis ir drebėjimas, ir visi mano kaulai tirtėjo.

15 Dvasia praėjo pro mano veidą, ir mano plaukai pasišiaušė.

16 Ji stovėjo, tačiau jos neatpažinau. Pavidalas buvo prieš mano akis; buvo tylu, ir aš išgirdau balsą:

17 ‘Ar mirtingas žmogus gali būti teisesnis už Dievą? Ar jis gali būti tyresnis už savo Kūrėją?

18 Savo tarnais Jis nepasitiki ir mato angelų klaidas.

19 Juo labiau tie, kurie gyvena molio namuose, kurių pamatai­dulkės. Jie sunyks kandžių suėsti.

20 Jie naikinami nuo ryto iki vakaro ir pražūna niekieno nepastebimi.

21 Argi jų didybė nepranyksta? Jie miršta tiesos nesuvokdami’ ".