1 他们决定要我们坐船往意大利去， 就把保罗和别的囚犯， 交给皇家军营里的一个百夫长， 名叫犹流。 2 有一艘亚大米田来的船， 要开往亚西亚沿岸一带的地方， 我们上去， 船就开了。跟我们在一起的， 还有马其顿的帖撒罗尼迦人亚里达古。 3 第二天到了西顿， 犹流宽待保罗， 准他去看看朋友， 接受他们的招待。 4 我们又从那里开船， 因为逆风， 就沿着塞浦路斯背风而行。 5 渡过基利家和旁非利亚对开的海面， 就到了吕家的每拉。 6 百夫长在那里找到一艘亚历山太来的船， 要开往意大利去， 就叫我们上了那船。 7 一连几天， 船都走得很慢， 好不容易才到了革尼土的对面。因为有风阻挡着我们， 就沿着克里特背风而行， 从撒摩尼对面经过， 8 沿着海岸行驶， 航程很艰难， 后来才到了靠近拉西亚城一个名叫美港的地方。 9 过了相当的时候， 连禁食节也过去了， 所以航行很危险， 保罗就劝告他们， 说： 10 "各位， 我看这次航行， 不单货物和船只要遭到损失， 大受破坏， 连我们的性命也难保。" 11 但百夫长宁愿相信船长和船主的话， 却不相信保罗所说的。 12 而且这港口不适宜过冬， 所以大多数人主张离开那里， 也许可以到非尼基去过冬。非尼基是克里特的一个港口， 一面向西南， 一面向西北。 13 这时南风徐徐地吹来， 他们以为风势有利， 就起锚沿着克里特航行。 14 可是过了不久， 有一股名叫"友拉革罗"（"友拉革罗"意即"东北风"）的飓风， 向岛上吹袭。 15 船给风困住了， 不能迎风前行， 只好随着风向飘流。 16 有一个小岛名叫高达， 我们就在这岛的背风岸急航， 好不容易才把救生艇拉住。 17 水手把艇拉上来， 用缆索绕过船身捆好。他们怕船在赛耳底搁浅， 就收下船帆， 任船飘流。 18 风浪把我们颠簸得很厉害， 第二天他们就把货物拋在海里， 19 第三天又亲手把船上的用具扔掉。 20 好几天， 都看不见星星和太阳， 狂风大浪催逼着我们， 这样看来， 我们连生还的希望都没有了。 21 大家很久没有吃饭了， 保罗就站在他们中间， 说： "各位， 你们本来应该听我的话不离开克里特， 就不会遭受这场损失和破坏了。 22 现在我劝你们放心。除了这艘船以外， 你们没有一个人会丧命的。 23 因为我所归属所事奉的 神， 他的使者昨天夜里站在我的旁边， 说： 24 ‘保罗， 不要怕。你必定可以站在凯撒面前； 神已经把那些和你同船的人赐给你了。’ 25 所以， 各位请放心。我相信 神对我怎样说， 也必怎样成就。 26 不过我们必会搁浅在一个海岛上。" 27 到了第十四天的晚上， 我们在亚得里亚海飘来飘去。约在半夜的时候， 水手以为接近了陆地， 28 就探测一下， 深三十六公尺； 稍往前行， 再探测一下， 深二十七公尺。 29 他们怕我们会在乱石上搁浅， 就从船尾拋下四个锚， 期待着天亮。 30 水手们想要离船逃走， 就把救生艇放在海上， 假装要从船头拋锚的样子。 31 保罗对百夫长和士兵说： "这些人若不留在船上， 你们就性命难保！ " 32 于是士兵砍断救生艇的绳子， 任它掉下去。 33 天快亮的时候， 保罗劝大家吃饭， 说： "你们一直不吃东西， 挨饿苦候， 到今天已经十四天了！ 34 所以， 我劝你们吃点饭， 这可以维持你们的性命！ 因为你们没有人会失掉一根头发。" 35 保罗说了这话， 就拿起饼来， 在众人面前感谢 神， 然后擘开来吃。 36 于是大家都安心吃饭了。 37 我们在船上的共有二百七十六人， 38 大家吃饱了， 把麦子拋在海里， 好减轻船的负荷。 39 天亮的时候， 他们不认得那个地方， 只看见一个可以登岸的海湾， 就有意尽可能把船拢岸。 40 于是把锚砍掉， 丢在海里， 同时又松开舵绳， 拉起前帆， 顺风向岸驶去。 41 但在海水夹流的地方， 船就搁了浅， 船头胶着不动， 船尾被海浪冲击， 就损坏了。 42 士兵想把囚犯都杀掉， 免得有人游泳逃脱。 43 但百夫长想要救保罗， 就阻止他们这样行。他吩咐会游泳的跳下水去， 先到岸上， 44 其余的人可以用木板， 或船上的器具上岸。这样， 大家都安全地上岸了。
1 Kai buvo nuspręsta, kad mes turime išplaukti į Italiją, Paulių ir kelis kitus kalinius perdavė Augusto kohortos šimtininkui Julijui.2 Mes įlipome į Adramitijos laivą, kuris turėjo plaukti Azijos pakrantėmis, ir leidomės į kelionę. Su mumis buvo makedonietis Aristarchas iš Tesalonikos.3 Kitą dieną atplaukėme į Sidoną. Julijus kilniai elgėsi su Pauliumi ir leido jam aplankyti bičiulius, kad galėtų pasidžiaugti jų globa.4 Išvykę iš ten, plaukėme Kipro užuovėja, nes pūtė priešingi vėjai.5 Perplaukę jūrą ties Kilikija ir Pamfilija, atvykome į Lykijos miestą Myrą.6 Tenai šimtininkas surado Aleksandrijos laivą, kuris plaukė į Italiją, ir persodino mus į jį.7 Daug dienų plaukėme palengva ir vargais negalais atsiradome ties Knidu. Kadangi vėjas kliudė, plaukėme Kretos priedangoje, link Salmonės.8 Šiaip ne taip ją aplenkę, atvykome į vietovę, kuri vadinosi Dailioji Prieplauka, netoli Lasėjos miesto.9 Prabėgo daug laiko, ir laivyba tapo pavojinga, nes jau buvo pasibaigęs rudens pasninko metas. Paulius juos įspėjo,10 sakydamas: "Vyrai, numatau, jog šis plaukimas bus grėsmingas ir pražūtingas ne tik kroviniams bei laivui, bet ir mūsų gyvybėms".11 Tačiau šimtininkas labiau tikėjo vairininku ir laivo savininku negu tuo, ką kalbėjo Paulius.12 Kadangi uostas buvo netinkamas žiemoti, dauguma nusprendė iš ten plaukti toliau, kaip nors pasiekti Feniksą, Kretos uostą, atvirą į pietvakarius ir šiaurės vakarus, ir ten žiemoti.13 Kai ėmė pūsti lengvas pietų vėjas, jie tikėjosi įvykdyti savo sumanymą ir, pakėlę inkarą, leidosi pirmyn palei Kretos krantus.14 Bet netrukus nuo salos pusės pakilo viesulas, vadinamas Šiauriaryčiu.15 Jis pagavo laivą, nepajėgusį jam priešintis, ir mes turėjome jį leisti pavėjui.16 Kai mus nešė pro salelę, vardu Klaudą, mes tik vargais negalais išsaugojome gelbėjimo valtį.17 Kai ji buvo užkelta, jūreiviai ėmė stiprinti laivąapjuosė jį virvėmis. Bijodami pakliūti ant Sirtės seklumų, jie nuleido bures ir taip plaukė toliau.18 Mus baisiai vargino audra. Todėl rytojaus dieną teko išmesti į jūrą dalį krovinio.19 Trečią dieną savo rankomis išmetėme kai kuriuos laivo įrengimus.20 Ilgą laiką nematydami nei saulės, nei žvaigždžių, smarkios audros blaškomi, galiausiai praradome bet kokią viltį išsigelbėti.21 Žmonės jau ilgą laiką nieko nevalgė. Paulius, atsistojęs tarp jų, tarė: "Vyrai! Reikėjo paklausyti manęs ir neplaukti nuo Kretos į jūrą. Būtų išvengta šių pavojų ir nuostolių.22 Tačiau ir dabar raginu laikytis drąsiai. Niekas iš jūsų nežus, vien tik laivas.23 Šią naktį mane aplankė angelas Dievo, kuriam aš priklausau ir tarnauju,24 ir pasakė: ‘Nebijok, Pauliau! Tu privalai stoti prieš ciesorių. Ir štai Dievas tau dovanoja visus, plaukiančius su tavimi’.25 Tad, vyrai, drąsiau! Aš tikiu Dievu, kad taip ir įvyks, kaip man pasakyta.26 Mus išmes į kokią nors salą".27 Kai buvome svaidomi Adrijos jūroje keturioliktą naktį, apie vidurnaktį jūreiviams pasirodė, kad artėjame prie kažkokios sausumos.28 Jie išmetė grimzlę ir nustatė dvidešimties sieksnių gylį; po kiek laiko išmatavo dar kartą ir berado penkiolika.29 Bijodami užšokti ant povandeninių uolų, jie išmetė iš paskuigalio keturis inkarus ir laukė aušros.30 Jūreiviai mėgino pabėgti iš laivo. Jie nuleido į jūrą gelbėjimo valtį, neva norėdami išmesti inkarus laivo priešakyje.31 Paulius tarė šimtininkui ir kareiviams: "Jeigu šitie nepasiliks laive, jūs neišsigelbėsite".32 Tada kareiviai nukapojo valties virves ir leido jai nukristi į jūrą.33 Prieš rytą Paulius paragino visus valgyti, sakydamas: "Šiandien jau keturiolikta diena, kai jūs laukiate nevalgę, nieko burnoje neturėję.34 Todėl aš jus prašau valgyti. To reikia jūsų išsigelbėjimui. Nė vienam iš jūsų nenukris nė plaukas nuo galvos!"35 Tai pasakęs, jis paėmė duonos, visų akivaizdoje padėkojo Dievui, sulaužė ir pradėjo valgyti.36 Tada visi pralinksmėjo ir ėmėsi valgio.37 Laive iš viso buvome du šimtai septyniasdešimt šeši žmonės.38 Pavalgę jie palengvino laivą, išmesdami jūron javus.39 Rytui išaušus, jūreiviai negalėjo pažinti žemės, tiktai pastebėjo nedidelę įlanką lėkštais krantais, į kurią, jei bus įmanoma, jie nutarė pasukti laivą.40 Nupjovė inkarus, paliko juos jūroje, atleido vairo diržus ir, iškėlę prieš vėją priekinę burę, leidosi į krantą.41 Atsidūrę prie seklumos, jie užšokdino ant jos laivą. Priekis liko tvirtai įsmigęs, o paskuigalis ėmė irti nuo smarkios bangų mūšos.42 Kareiviai sumanė išžudyti kalinius, kad kuris išplaukęs nepaspruktų.43 Bet šimtininkas, gelbėdamas Paulių, sutrukdė jų sumanymą. Jis įsakė, kad mokantys plaukti pirmi šoktų į jūrą ir plauktų į krantą,44 o kiti tai padarytų kas ant lentų, kas ant laivo nuolaužų. Šitaip visi išsigelbėjo ir pasiekė žemę.