1 And it came to pass, as he went into the house of one of the rulers, {who was} of the Pharisees, to eat bread on {the} sabbath, that *they* were watching him.
2 And behold, there was a certain dropsical {man} before him.
3 And Jesus answering spoke unto the doctors of the law and Pharisees, saying, Is it lawful to heal on the sabbath?
4 But they were silent. And taking him he healed him and let him go.
5 And answering he said to them, Of which of you shall an ass or ox fall into a well, that he does not straightway pull him up on the sabbath day?
6 And they were not able to answer him to these things.
7 And he spoke a parable to those that were invited, remarking how they chose out the first places, saying to them,
8 When thou art invited by any one to a wedding, do not lay thyself down in the first place at table, lest perhaps a more honourable than thou be invited by him,
9 and he who invited thee and him come and say to thee, Give place to this {man}, and then thou begin with shame to take the last place.
10 But when thou hast been invited, go and put thyself down in the last place, that when he who has invited thee comes, he may say to thee, Friend, go up higher: then shalt thou have honour before all that are lying at table with thee;
11 for every one that exalts himself shall be abased, and he that abases himself shall be exalted.
12 And he said also to him that had invited him, When thou makest a dinner or a supper, call not thy friends, nor thy brethren, nor thy kinsfolk, nor rich neighbours, lest it may be they also should invite thee in return, and a recompense be made thee.
13 But when thou makest a feast, call poor, crippled, lame, blind:
14 and thou shalt be blessed; for they have not {the means} to recompense thee; for it shall be recompensed thee in the resurrection of the just.
15 And one of those that were lying at table with {them}, hearing these things, said to him, Blessed {is} he who shall eat bread in the kingdom of God.
16 And he said to him, A certain man made a great supper and invited many.
17 And he sent his bondman at the hour of supper to say to those who were invited, Come, for already all things are ready.
18 And all began, without exception, to excuse themselves. The first said to him, I have bought land, and I must go out and see it; I pray thee hold me for excused.
19 And another said, I have bought five yoke of oxen, and I go to prove them; I pray thee hold me for excused.
20 And another said, I have married a wife, and on this account I cannot come.
21 And the bondman came up and brought back word of these things to his lord. Then the master of the house, in anger, said to his bondman, Go out quickly into the streets and lanes of the city, and bring here the poor and crippled and lame and blind.
22 And the bondman said, Sir, it is done as thou hast commanded, and there is still room.
23 And the lord said to the bondman, Go out into the ways and fences and compel to come in, that my house may be filled;
24 for I say to you, that not one of those men who were invited shall taste of my supper.
25 And great crowds went with him; and, turning round, he said to them,
26 If any man come to me, and shall not hate his own father and mother, and wife, and children, and brothers, and sisters, yea, and his own life too, he cannot be my disciple;
27 and whoever does not carry his cross and come after me cannot be my disciple.
28 For which of you, desirous of building a tower, does not first sit down and count the cost, if he have what {is needed} to complete it;
29 in order that, having laid the foundation of it, and not being able to finish it, all who see it do not begin to mock at him,
30 saying, This man began to build and was not able to finish?
31 Or what king, going on his way to engage in war with another king, does not, sitting down first, take counsel whether he is able with ten thousand to meet him coming against him with twenty thousand?
32 and if not, while he is yet far off, having sent an embassy, he asks for terms of peace.
33 Thus then every one of you who forsakes not all that is his own cannot be my disciple.
34 Salt {then} {is} good, but if the salt also has become savourless, wherewith shall it be seasoned?
35 It is proper neither for land nor for dung; it is cast out. He that hath ears to hear, let him hear.
1 Kartą sabato dieną Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo Jį.
2 Ir štai Jį pasitiko vandenlige sergantis žmogus.
3 Jėzus kreipėsi į Įstatymo mokytojus ir fariziejus: "Leistina per sabatą gydyti ar ne?"
4 Tie tylėjo. Tada Jis ėmė, išgydė jį ir paleido.
5 O jiems pasakė: "Jei kurio iš jūsų asilas ar jautis įkristų į šulinį, argi tučtuojau neištrauktų jo per sabatą?"
6 Ir jie nesugebėjo Jam į tai atsakyti.
7 Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo, Jis pasakė jiems palyginimą:
8 "Kai kas nors tave pakvies į vestuves, nesėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave,
9 ir atėjęs tas, kuris tave ir jį pakvietė, netartų tau: ‘Užleisk jam vietą!’ Tada sugėdintas turėsi sėstis į paskutinę vietą.
10 Kai būsi pakviestas, eik ir sėskis paskutinėje vietoje, kad tas, kuris tave pakvietė, atėjęs galėtų pasakyti: ‘Bičiuli, persėsk aukščiau!’ Tada tau bus garbė visų prie stalo sėdinčiųjų akivaizdoje.
11 Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas".
12 Pakvietusiam Jį vaišių Jėzus irgi pasakė: "Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu nepakviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta.
13 Rengdamas vaišes, geriau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų,
14 tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti. Tuomet tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime".
15 Tai išgirdęs, vienas iš sėdinčiųjų prie stalo tarė Jam: "Palaimintas, kas valgys duoną Dievo karalystėje!"
16 Tada Jėzus jam pasakė: "Vienas žmogus iškėlė didelę puotą ir pakvietė daug svečių.
17 Atėjus puotos metui, jis pasiuntė tarną pranešti pakviestiesiems: ‘Ateikite, jau viskas surengta’.
18 Tada jie visi kaip vienas pradėjo atsiprašinėti. Vienas jam tarė: ‘Nusipirkau dirvą ir būtinai turiu eiti jos apžiūrėti. Prašau mane pateisinti’.
19 Kitas sakė: ‘Pirkau penkis jungus jaučių ir einu jų išmėginti. Prašau mane pateisinti’.
20 Trečias tarė: ‘Vedžiau žmoną, todėl negaliu ateiti’.
21 Tarnas sugrįžęs viską papasakojo šeimininkui. Šis supyko ir įsakė tarnui: ‘Skubiai eik į miesto gatves ir skersgatvius ir vesk čia vargšus, paliegėlius, luošus ir aklus’.
22 Tarnas vėl pranešė: ‘Šeimininke, kaip liepei,padaryta, bet dar yra vietos’.
23 Tada šeimininkas tarė tarnui: ‘Eik į kelius bei patvorius ir priversk ateiti, kad mano namai būtų pilni.
24 Sakau jums,nė vienas iš anų pakviestųjų žmonių neragaus mano vaišių’ ".
25 Kartu su Juo ėjo didelės minios. Atsigręžęs Jis tarė žmonėms:
26 "Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės,negali būti mano mokinys.
27 Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys.
28 Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad žinotų, ar turės iš ko užbaigti?
29 Kad kartais, padėjus pamatą ir nebaigus, žmonės matydami nesišaipytų iš jo,
30 sakydami: ‘Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti’.
31 Arba koks karalius, traukdamas į karą prieš kitą karalių, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar, turėdamas dešimt tūkstančių kareivių, pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris ateina prieš jį su dvidešimčia tūkstančių?!
32 Jei ne, tai, anam dar toli esant, siunčia pasiuntinius tartis dėl taikos.
33 Taip pat kiekvienas iš jūsų, kuris neatsižada viso, ką turi, negali būti mano mokinys".
34 "Druskageras daiktas. Bet jeigu druska netektų sūrumo, kuo ją reikėtų pasūdyti?
35 Ji nebetinka nei dirvai, nei mėšlui; ją išmeta laukan. Kas turi ausis klausytiteklauso!"