1 And having called together the twelve, he gave them power and authority over all demons, and to heal diseases,

2 and sent them to proclaim the kingdom of God and to heal the sick.

3 And he said to them, Take nothing for the way, neither staff, nor scrip, nor bread, nor money; nor to have two body-coats apiece.

4 And into whatsoever house ye enter, there abide and thence go forth.

5 And as many as may not receive you, going forth from that city, shake off even the dust from your feet for a witness against them.

6 And going forth they passed through the villages, announcing the glad tidings and healing everywhere.

7 And Herod the tetrarch heard of all the things which were done {by him}, and was in perplexity, because it was said by some that John was risen from among {the} dead,

8 and by some that Elias had appeared, and by others that one of the old prophets had risen again.

9 And Herod said, John *I* have beheaded, but who is this of whom I hear such things? and he sought to see him.

10 And the apostles having returned related to him whatever they had done. And he took them and withdrew apart into {a desert place of} a city called Bethsaida.

11 But the crowds knowing {it} followed him; and he received them and spake to them of the kingdom of God, and cured those that had need of healing.

12 But the day began to decline, and the twelve came and said to him, Send away the crowd that they may go into the villages around, and {into} the fields, and lodge and find victuals, for here we are in a desert place.

13 And he said to them, Give *ye them to eat. And they said, We have not more than five loaves and two fishes, unless *we* should go and buy food for all this people;

14 for they were about five thousand men. And he said to his disciples, Make them sit down in companies by fifties.

15 And they did so, and made them all sit down.

16 And taking the five loaves and the two fishes, looking up to heaven he blessed them, and broke and gave to the disciples to set before the crowd.

17 And they all ate and were filled; and there was taken up of what had remained over and above to them in fragments twelve hand-baskets.

18 And it came to pass as he was praying alone, his disciples were with him, and he asked them saying, Who do the crowds say that I am?

19 But they answering said, John the baptist; but others, Elias; and others, that one of the old prophets has risen again.

20 And he said to them, But *ye*, who do ye say that I am? And Peter answering said, The Christ of God.

21 But, earnestly charging them, he enjoined {them} to say this to no man,

22 saying, The Son of man must suffer many things, and be rejected of the elders and chief priests and scribes, and be killed, and the third day be raised up.

23 And he said to {them} all, If any one will come after me, let him deny himself and take up his cross daily and follow me;

24 for whosoever shall desire to save his life shall lose it, but whosoever shall lose his life for my sake, *he* shall save it.

25 For what shall a man profit if he shall have gained the whole world, and have destroyed, or come under the penalty of the loss of himself?

26 For whosoever shall have been ashamed of me and of my words, of him will the Son of man be ashamed when he shall come in his glory, and {in that} of the Father, and of the holy angels.

27 But I say unto you of a truth, There are some of those standing here who shall not taste death until they shall have seen the kingdom of God.

28 And it came to pass after these words, about eight days, that taking Peter and John and James he went up into a mountain to pray.

29 And as he prayed the fashion of his countenance became different and his raiment white {and} effulgent.

30 And lo, two men talked with him, who were Moses and Elias,

31 who, appearing in glory, spoke of his departure which he was about to accomplish in Jerusalem.

32 But Peter and those with him were oppressed with sleep: but having fully awoke up they saw his glory, and the two men who stood with him.

33 And it came to pass as they departed from him, Peter said to Jesus, Master, it is good for us to be here; and let us make three tabernacles, one for thee, and one for Moses, and one for Elias: not knowing what he said.

34 But as he was saying these things, there came a cloud and overshadowed them, and they feared as they entered into the cloud:

35 and there was a voice out of the cloud saying, *This* is my beloved Son: hear him.

36 And as the voice was {heard} Jesus was found alone: and *they* kept silence, and told no one in those days any of the things they had seen.

37 And it came to pass on the following day, when they came down from the mountain, a great crowd met him.

38 And lo, a man from the crowd cried out saying, Teacher, I beseech thee look upon my son, for he is mine only child:

39 and behold, a spirit takes him, and suddenly he cries out, and it tears him with foaming, and with difficulty departs from him after crushing him.

40 And I besought thy disciples that they might cast him out, and they could not.

41 And Jesus answering said, O unbelieving and perverted generation, how long shall I be with you and suffer you? Bring hither thy son.

42 But as he was yet coming, the demon tore him and dragged him all together. And Jesus rebuked the unclean spirit, and healed the child and gave him back to his father.

43 And all were astonished at the glorious greatness of God. And as all wondered at all the things which {Jesus} did, he said to his disciples,

44 Do *ye* let these words sink into your ears. For the Son of man is about to be delivered into men's hands.

45 But they understood not this saying, and it was hid from them that they should not perceive it. And they feared to ask him concerning this saying.

46 And a reasoning came in amongst them, who should be {the} greatest of them.

47 And Jesus, seeing the reasoning of their heart, having taken a little child set it by him,

48 and said to them, Whosoever shall receive this little child in my name receives me, and whosoever shall receive me receives him that sent me. For he who is the least among you all, *he* is great.

49 And John answering said, Master, we saw some one casting out demons in thy name, and we forbad him, because he follows not with us.

50 And Jesus said to him, Forbid {him} not, for he that is not against you is for you.

51 And it came to pass when the days of his receiving up were fulfilled, that *he* stedfastly set his face to go to Jerusalem.

52 And he sent messengers before his face. And having gone they entered into a village of the Samaritans that they might make ready for him.

53 And they did not receive him, because his face was {turned as} going to Jerusalem.

54 And his disciples James and John seeing {it} said, Lord, wilt thou that we speak {that} fire come down from heaven and consume them, as also Elias did?

55 But turning he rebuked them {and said, Ye know not of what spirit ye are}.

56 And they went to another village.

57 And it came to pass as they went in the way, one said to him, I will follow thee wheresoever thou goest, Lord.

58 And Jesus said to him, The foxes have holes and the birds of the heaven roosting-places, but the Son of man has not where he may lay his head.

59 And he said to another, Follow me. But he said, Lord, allow me to go first and bury my father.

60 But Jesus said to him, Suffer the dead to bury their own dead, but do *thou* go and announce the kingdom of God.

61 And another also said, I will follow thee, Lord, but first allow me to bid adieu to those at my house.

62 But Jesus said to him, No one having laid his hand on {the} plough and looking back is fit for the kingdom of God.

1 Sukvietęs dvylika savo mokinių, Jėzus davė jiems jėgą ir valdžią prieš visus demonus ir gydyti ligoms.

2 Po to išsiuntė juos skelbti Dievo karalystės ir gydyti ligonių.

3 Jis pasakė jiems: "Nieko neimkite kelionei: nei lazdos, nei krepšio, nei duonos, nei pinigų. Neturėkite nė dviejų tunikų.

4 Į kuriuos tik namus įeisite, tenai pasilikite ir iš ten toliau keliaukite.

5 O kur žmonės jūsų nepriims, išeidami iš to miesto, nusikratykite nuo kojų dulkes kaip liudijimą prieš juos".

6 Išėję jie traukė per aplinkinius kaimus, visur skelbdami Evangeliją bei gydydami.

7 Tetrarchas Erodas išgirdo apie visus tuos įvykius ir suglumo, nes vieni sakė, kad Jonas prisikėlęs iš numirusių,

8 kiti­kad pasirodęs Elijas, dar kiti­kad prisikėlęs vienas iš senųjų pranašų.

9 Erodas sakė: "Jonui aš nukirsdinau galvą; o kas yra šitas, apie kurį girdžiu pasakojant tokius dalykus?!" Ir jis labai norėjo Jėzų pamatyti.

10 Sugrįžę apaštalai pasakojo Jėzui, ką buvo nuveikę. Pasiėmęs juos, Jis pasitraukė nuošaliai į dykvietę, netoli miesto, vadinamo Betsaida.

11 Minios, tai sužinojusios, nusekė paskui Jį. Jis priėmė žmones, kalbėjo jiems apie Dievo karalystę ir išgydė tuos, kuriems reikėjo gydymo.

12 Diena slinko vakarop. Priėję dvylika tarė Jam: "Paleisk žmones, kad jie, nuėję į aplinkinius kaimus bei kiemus, susirastų nakvynę ir maisto. Mes juk esame dykvietėje".

13 Bet Jėzus tarė: "Jūs duokite jiems valgyti". Jie atsakė: "Mes nieko daugiau neturime, tik penkis kepalus duonos ir dvi žuvis. Nebent nueitume ir nupirktume maisto visiems šitiems žmonėms".

14 O ten buvo apie penkis tūkstančius vyrų. Jėzus įsakė mokiniams: "Susodinkite juos būriais po penkiasdešimt".

15 Jie taip padarė ir visus susodino.

16 Tada, paėmęs penkis kepalus ir dvi žuvis, Jis pažvelgė į dangų, palaimino, laužė ir davė mokiniams, kad padalintų miniai.

17 Visi valgė ir pasisotino. Ir dar buvo surinkta dvylika pintinių trupinių.

18 Kartą, kai Jis nuošaliai meldėsi ir su Juo buvo mokiniai, Jis paklausė juos: "Kuo mane žmonės laiko?"

19 Jie atsakė: "Vieni­Jonu Krikštytoju, kiti­Eliju, dar kiti sako, prisikėlęs vienas iš senųjų pranašų".

20 Tada Jis paklausė: "O jūs kuo mane laikote?" Petras atsakė: "Dievo Pateptuoju".

21 Jis griežtai įspėjo juos, įsakė niekam to nepasakoti

22 ir pasakė: "Žmogaus Sūnus turės daug iškentėti. Jis bus vyresniųjų, aukštųjų kunigų bei Rašto žinovų atmestas, nužudytas ir trečią dieną prisikels".

23 O visiems Jis kalbėjo: "Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi.

24 Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją išgelbės.

25 Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?

26 Jei kas gėdysis manęs ir mano žodžių, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, kai ateis su savąja, Tėvo ir šventųjų angelų šlove.

27 Iš tiesų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčiųjų neragaus mirties, kol išvys Dievo karalystę".

28 Praslinkus maždaug aštuonioms dienoms po šitų žodžių, Jis pasiėmė Petrą, Joną bei Jokūbą ir užkopė į kalną melstis.

29 Jam besimeldžiant, Jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė balti ir spindintys.

30 Ir štai du vyrai kalbėjosi su Juo. Tai buvo Mozė ir Elijas,

31 kurie, pasirodę šlovėje, kalbėjo apie Jo gyvenimo pabaigą, būsiančią Jeruzalėje.

32 O Petrą ir jo draugus buvo apėmęs miegas. Pabudę jie pamatė Jo šlovę ir stovinčius šalia Jo du vyrus.

33 Tiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: "Mokytojau, gera mums čia būti! Pastatykime tris palapines: vieną Tau, kitą Mozei ir trečią Elijui". Jis nežinojo, ką kalbąs.

34 Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jie nusigando, kai paniro į debesį.

35 O iš debesies pasigirdo balsas: "Šitas yra mano mylimasis Sūnus, Jo klausykite!"

36 Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas. O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nieko nesakė apie tai, ką buvo matę.

37 Kitą dieną, jiems nusileidus nuo kalno, Jėzų pasitiko didelė minia.

38 Ir štai vienas vyras iš minios ėmė šaukti: "Mokytojau, meldžiu, pažvelk į mano sūnų, jis mano vienturtis.

39 Kai dvasia jį pačiumpa, jis staiga pradeda rėkti, o dvasia tąso jį, jog tas net putoja. Ji tik vargais negalais atstoja, smarkiai jį apdaužiusi.

40 Aš prašiau Tavo mokinius išvaryti ją, bet jie nepajėgė".

41 Jėzus atsakydamas tarė: "O netikinti ir iškrypusi karta! Kaip ilgai man reikės su jumis pasilikti ir jus kęsti? Atvesk čia savo sūnų".

42 Dar jam besiartinant, demonas parbloškė jį ant žemės ir ėmė tąsyti. Jėzus sudraudė netyrąją dvasią, išgydė berniuką ir atidavė jį tėvui.

43 Ir visi buvo pritrenkti Dievo didybės. Visiems stebintis tuo, ką Jėzus darė, Jis prabilo į mokinius:

44 "Gerai įsidėmėkite šituos žodžius: Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas".

45 Bet jie nesuprato šitų žodžių; tai liko jiems paslėpta ir jie nesuvokė jų. O jie bijojo klausti Jėzų apie tuos žodžius.

46 Tarp mokinių kilo ginčas, kuris iš jų didžiausias.

47 Suprasdamas jų širdies mintis, Jėzus pasišaukė vaiką, pasistatė šalia savęs

48 ir tarė jiems: "Kas priima šį vaiką mano vardu, mane priima, o kas mane priima, priima Tą, kuris mane siuntė. Kas tarp jūsų mažiausias, tas bus didžiausias".

49 Tada atsiliepė Jonas: "Mokytojau, mes matėme vieną, Tavo vardu išvarantį demonus. Mes jam draudėme tai daryti, nes jis nevaikščioja kartu su mumis".

50 Jėzus atsakė: "Nedrauskite! Kas ne prieš mus, tas už mus!"

51 Artėjant metui, kai Jėzus turėjo būti paimtas aukštyn, Jis ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę.

52 Jis išsiuntė pirma savęs pasiuntinius. Tie užėjo į vieną samariečių kaimą, kad paruoštų vietą Jam apsistoti.

53 Bet tie nesutiko Jo priimti, nes Jis keliavo Jeruzalės link.

54 Tai girdėdami, mokiniai Jokūbas ir Jonas sušuko: "Viešpatie, ar nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti, kaip ir Elijas padarė?"

55 Bet Jis atsigręžęs sudraudė juos: "Nežinote, kokios dvasios esate.

56 Juk Žmogaus Sūnus atėjo ne pražudyti žmonių gyvybių, bet išgelbėti". Ir jie pasuko į kitą kaimą.

57 Jiems einant keliu, vienas žmogus Jam pasakė: "Aš seksiu paskui Tave, kur tik Tu eisi, Viešpatie!"

58 Jėzus jam atsakė: "Lapės turi urvus, padangių paukščiai­lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti".

59 Kitam Jis tarė: "Sek paskui mane!" Tas prašė: "Viešpatie, leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti".

60 Jėzus jam atsakė: "Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!"

61 Dar vienas tarė: "Aš seksiu paskui Tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su savo namiškiais".

62 Jėzus tam atsakė: "Nė vienas, kuris uždeda ranką ant arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei".