1 And all the tax-gatherers and the sinners were coming near to him to hear him;
2 and the Pharisees and the scribes murmured, saying, This {man} receives sinners and eats with them.
3 And he spoke to them this parable, saying,
4 What man of you having a hundred sheep, and having lost one of them, does not leave the ninety and nine in the wilderness and go after that which is lost, until he find it?
5 and having found it, he lays it upon his own shoulders, rejoicing;
6 and being come to the house, calls together the friends and the neighbours, saying to them, Rejoice with me, for I have found my lost sheep.
7 I say unto you, that thus there shall be joy in heaven for one repenting sinner, {more} than for ninety and nine righteous who have no need of repentance.
8 Or, what woman having ten drachmas, if she lose one drachma, does not light a lamp and sweep the house and seek carefully till she find it?
9 and having found it she calls together the friends and neighbours, saying, Rejoice with me, for I have found the drachma which I had lost.
10 Thus, I say unto you, there is joy before the angels of God for one repenting sinner.
11 And he said, A certain man had two sons;
12 and the younger of them said to his father, Father, give to me the share of the property that falls {to me}. And he divided to them what he was possessed of.
13 And after not many days the younger son gathering all together went away into a country a long way off, and there dissipated his property, living in debauchery.
14 But when he had spent all there arose a violent famine throughout that country, and he began to be in want.
15 And he went and joined himself to one of the citizens of that country, and he sent him into his fields to feed swine.
16 And he longed to fill his belly with the husks which the swine were eating; and no one gave to him.
17 And coming to himself, he said, How many hired servants of my father's have abundance of bread, and *I* perish here by famine.
18 I will rise up and go to my father, and I will say to him, Father, I have sinned against heaven and before thee;
19 I am no longer worthy to be called thy son: make me as one of thy hired servants.
20 And he rose up and went to his own father. But while he was yet a long way off, his father saw him, and was moved with compassion, and ran, and fell upon his neck, and covered him with kisses.
21 And the son said to him, Father, I have sinned against heaven and before thee; I am no longer worthy to be called thy son.
22 But the father said to his bondmen, Bring out the best robe and clothe him in {it}, and put a ring on his hand and sandals on his feet;
23 and bring the fatted calf and kill it, and let us eat and make merry:
24 for this my son was dead and has come to life, was lost and has been found. And they began to make merry.
25 And his elder son was in the field; and as, coming {up}, he drew nigh to the house, he heard music and dancing.
26 And having called one of the servants, he inquired what these things might be.
27 And he said to him, Thy brother is come, and thy father has killed the fatted calf because he has received him safe and well.
28 But he became angry and would not go in. And his father went out and besought him.
29 But he answering said to his father, Behold, so many years I serve thee, and never have I transgressed a commandment of thine; and to me hast thou never given a kid that I might make merry with my friends:
30 but when this thy son, who has devoured thy substance with harlots, is come, thou hast killed for him the fatted calf.
31 But he said to him, Child, *thou* art ever with me, and all that is mine is thine.
32 But it was right to make merry and rejoice, because this thy brother was dead and has come to life again, and was lost and has been found.
1 Prie Jėzaus artindavosi visi muitininkai ir nusidėjėliai Jo pasiklausyti.
2 Fariziejai ir Rašto žinovai murmėjo, sakydami: "Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo".
3 Tada Jis pasakė jiems palyginimą:
4 "Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kol suranda?
5 Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių
6 ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: ‘Džiaukitės drauge su manimi, radau savo avį, kuri buvo pražuvusi!’
7 Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atgailos.
8 Arba kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kol suranda?
9 Radusi susivadina drauges bei kaimynes ir sako: ‘Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi’.
10 Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio".
11 Jis kalbėjo toliau: "Vienas žmogus turėjo du sūnus.
12 Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį’. Tėvas padalijo sūnums turtą.
13 Praėjus kelioms dienoms, jaunesnysis sūnus, pasiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, iššvaistė savo turtą.
14 Kai viską išleido, toje šalyje kilo didelis badas, ir jis pradėjo stokoti.
15 Tada apsistojo pas vieną tos šalies gyventoją. Tas jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti.
16 Jis geidė prikimšti pilvą bent ankštimis, kurias ėdė kiaulės, bet ir tų niekas jam neduodavo.
17 Tada susiprotėjęs jis tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado!
18 Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau.
19 Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’
20 Jis pakilo ir iškeliavo pas tėvą. Jam dar toli esant, tėvas jį pamatė ir, apimtas gailesčio, pribėgo, puolė ant kaklo ir meiliai pabučiavo.
21 O sūnus jam tarė: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau, nebesu vertas vadintis tavo sūnumi’.
22 Bet tėvas įsakė savo tarnams: ‘Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas!
23 Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Valgysim ir linksminsimės!
24 Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado’. Ir jie pradėjo linksmintis.
25 O vyresnysis jo sūnus buvo laukuose. Kai grįždamas prisiartino prie namų, išgirdo muziką ir šokius.
26 Pasišaukęs vieną iš tarnų, jis paklausė, kas čia dedasi.
27 Tas jam atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas papjovė nupenėtą veršį, nes sulaukė jo sveiko’.
28 Tada šis supyko ir nenorėjo eiti vidun. Tėvas išėjęs ėmė jį kviesti.
29 O jis atsakė tėvui: ‘Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nedavei nė ožiuko pasilinksminti su draugais.
30 Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavo turtą su kekšėmis, tu tuojau papjovei jam nupenėtą veršį’.
31 Tėvas atsakė: ‘Sūnau, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo.
32 Bet reikėjo džiaugtis ir linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado!’ "