1 Forasmuch as many have taken in hand to draw up a narrative concerning those matters which have been fulfilled among us, 2 even as they delivered them unto us, who from the beginning were eyewitnesses and ministers of the word, 3 it seemed good to me also, having traced the course of all things accurately from the first, to write unto thee in order, most excellent Theophilus; 4 that thou mightest know the certainty concerning the things wherein thou wast instructed.

5 There was in the days of Herod, king of Judæa, a certain priest named Zacharias, of the course of Abijah: and he had a wife of the daughters of Aaron, and her name was Elisabeth. 6 And they were both righteous before God, walking in all the commandments and ordinances of the Lord blameless. 7 And they had no child, because that Elisabeth was barren, and they both were now well stricken in years.

8 Now it came to pass, while he executed the priest’s office before God in the order of his course, 9 according to the custom of the priest’s office, his lot was to enter into the temple of the Lord and burn incense. 10 And the whole multitude of the people were praying without at the hour of incense. 11 And there appeared unto him an angel of the Lord standing on the right side of the altar of incense. 12 And Zacharias was troubled when he saw him, and fear fell upon him. 13 But the angel said unto him, Fear not, Zacharias: because thy supplication is heard, and thy wife Elisabeth shall bear thee a son, and thou shalt call his name John. 14 And thou shalt have joy and gladness; and many shall rejoice at his birth. 15 For he shall be great in the sight of the Lord, and he shall drink no wine nor strong drink; and he shall be filled with the Holy Spirit, even from his mother’s womb. 16 And many of the children of Israel shall he turn unto the Lord their God. 17 And he shall go before his face in the spirit and power of Elijah, to turn the hearts of the fathers to the children, and the disobedient to walk in the wisdom of the just; to make ready for the Lord a people prepared for him. 18 And Zacharias said unto the angel, Whereby shall I know this? for I am an old man, and my wife well stricken in years. 19 And the angel answering said unto him, I am Gabriel, that stand in the presence of God; and I was sent to speak unto thee, and to bring thee these good tidings. 20 And behold, thou shalt be silent and not able to speak, until the day that these things shall come to pass, because thou believedst not my words, which shall be fulfilled in their season. 21 And the people were waiting for Zacharias, and they marvelled while he tarried in the temple. 22 And when he came out, he could not speak unto them: and they perceived that he had seen a vision in the temple: and he continued making signs unto them, and remained dumb. 23 And it came to pass, when the days of his ministration were fulfilled, he departed unto his house.

24 And after these days Elisabeth his wife conceived; and she hid herself five months, saying, 25 Thus hath the Lord done unto me in the days wherein he looked upon me, to take away my reproach among men.

26 Now in the sixth month the angel Gabriel was sent from God unto a city of Galilee, named Nazareth, 27 to a virgin betrothed to a man whose name was Joseph, of the house of David; and the virgin’s name was Mary. 28 And he came in unto her, and said, Hail, thou that art highly favored, the Lord is with thee. 29 But she was greatly troubled at the saying, and cast in her mind what manner of salutation this might be. 30 And the angel said unto her, Fear not, Mary: for thou hast found favor with God. 31 And behold, thou shalt conceive in thy womb, and bring forth a son, and shalt call his name JESUS. 32 He shall be great, and shall be called the Son of the Most High: and the Lord God shall give unto him the throne of his father David: 33 and he shall reign over the house of Jacob for ever; and of his kingdom there shall be no end. 34 And Mary said unto the angel, How shall this be, seeing I know not a man? 35 And the angel answered and said unto her, The Holy Spirit shall come upon thee, and the power of the Most High shall overshadow thee: wherefore also the holy thing which is begotten shall be called the Son of God. 36 And behold, Elisabeth thy kinswoman, she also hath conceived a son in her old age; and this is the sixth month with her that was called barren. 37 For no word from God shall be void of power. 38 And Mary said, Behold, the handmaid of the Lord; be it unto me according to thy word. And the angel departed from her.

39 And Mary arose in these days and went into the hill country with haste, into a city of Judah; 40 and entered into the house of Zacharias and saluted Elisabeth. 41 And it came to pass, when Elisabeth heard the salutation of Mary, the babe leaped in her womb; and Elisabeth was filled with the Holy Spirit; 42 and she lifted up her voice with a loud cry, and said, Blessed art thou among women, and blessed is the fruit of thy womb. 43 And whence is this to me, that the mother of my Lord should come unto me? 44 For behold, when the voice of thy salutation came into mine ears, the babe leaped in my womb for joy. 45 And blessed is she that believed; for there shall be a fulfilment of the things which have been spoken to her from the Lord. 46 And Mary said,

My soul doth magnify the Lord,

47 And my spirit hath rejoiced in God my Saviour.

48 For he hath looked upon the low estate of his handmaid:

For behold, from henceforth all generations shall call me blessed.

49 For he that is mighty hath done to me great things;

And holy is his name.

50 And his mercy is unto generations and generations

On them that fear him.

51 He hath showed strength with his arm;

He hath scattered the proud in the imagination of their heart.

52 He hath put down princes from their thrones,

And hath exalted them of low degree.

53 The hungry he hath filled with good things;

And the rich he hath sent empty away.

54 He hath given help to Israel his servant,

That he might remember mercy

55 (As he spake unto our fathers)

Toward Abraham and his seed for ever.

56 And Mary abode with her about three months, and returned unto her house.

57 Now Elisabeth’s time was fulfilled that she should be delivered; and she brought forth a son. 58 And her neighbors and her kinsfolk heard that the Lord had magnified his mercy towards her; and they rejoiced with her. 59 And it came to pass on the eighth day, that they came to circumcise the child; and they would have called him Zacharias, after the name of his father. 60 And his mother answered and said, Not so; but he shall be called John. 61 And they said unto her, There is none of thy kindred that is called by this name. 62 And they made signs to his father, what he would have him called. 63 And he asked for a writing tablet, and wrote, saying, His name is John. And they marvelled all. 64 And his mouth was opened immediately, and his tongue loosed, and he spake, blessing God. 65 And fear came on all that dwelt round about them: and all these sayings were noised abroad throughout all the hill country of Judæa. 66 And all that heard them laid them up in their heart, saying, What then shall this child be? For the hand of the Lord was with him.

67 And his father Zacharias was filled with the Holy Spirit, and prophesied, saying,

68 Blessed be the Lord, the God of Israel;

For he hath visited and wrought redemption for his people,

69 And hath raised up a horn of salvation for us

In the house of his servant David

70 (As he spake by the mouth of his holy prophets that have been from of old),

71 Salvation from our enemies, and from the hand of all that hate us;

72 To show mercy towards our fathers,

And to remember his holy covenant;

73 The oath which he sware unto Abraham our father,

74 To grant unto us that we being delivered out of the hand of our enemies

Should serve him without fear,

75 In holiness and righteousness before him all our days.

76 Yea and thou, child, shalt be called the prophet of the Most High:

For thou shalt go before the face of the Lord to make ready his ways;

77 To give knowledge of salvation unto his people

In the remission of their sins,

78 Because of the tender mercy of our God,

Whereby the dayspring from on high shall visit us,

79 To shine upon them that sit in darkness and the shadow of death;

To guide our feet into the way of peace.

80 And the child grew, and waxed strong in spirit, and was in the deserts till the day of his showing unto Israel.

1,2 Jau parašyta keletas Kristaus biografijų, kurių šaltinis – pasakojimai, paplitę tarp mūsų iš pirmųjų mokinių ir kitų liudininkų, mačiusių Kristų, lūpų, 3 Tačiau man pasirodė, kad gerai būtų patikrinti visus iki vieno aprašymus ir, kruopščiai patyrinėjus, pateikti tau santrauką, 4 kad įtikėtum tiesa, kurios buvai mokomas.

5 Savo pasakojimą pradėsiu nuo žydų kunigo Zacharijo. Jis gyveno tada, kai Judėją valdė Erodas, Zacharijas buvo šventyklos tarnų Abijo skyriaus narys. Jo žmona Elzbieta buvo kilusi iš Aarono palikuonių, ir taip pat kaip Zacharijas priklausė žydų kunigų luomui. 6 Jie buvo dievobaimingi žmonės, ir stropiai laikėsi visų Dievo įsakymų. 7 Tačiau jie neturėjo vaikų, nes Elzbieta buvo nevaisinga, ir abu jau buvo labai seni.

8,9 Vieną budėjimo savaitės dieną, kai Zacharijas šventykloje vykdė savo pareigas, burtų keliu jam teko garbė smilkyti Dievo šlovei šventyklos viduje. 10 Tuo tarpu didelė minia meldėsi šventyklos kieme, kaip buvo įprasta smilkymo metu, 11,12 Zacharijas buvo šventykloje, kai staiga smilkalų altoriaus dešinėje pasirodė angelas! Zacharijas apstulbo ir išsigando, 13 Tačiau angelas pasakė: „Nebijok, Zacharijau, aš atėjau pranešti, kad Dievas išklausė jūsų maldą, ir tavo žmona Elzbieta pagimdys sūnų. Pavadink jį Jonu. 14 Jūs abu turėsite daug džiaugsmo ir malonumų jam gimus, ir daugelis džiaugsis kartu su jumis. 15 Jis bus vienas iš didžiųjų Dievo žmonių. Jam nebus galima gerti vyno ar kurio kito svaiginančio gėrimo – jis bus kupinas Šventosios Dvasios dar savo motinos įsčiose. 16 Jis įkalbės daugelį žydų grįžti prie Dievo. 17 Jis bus tvirtos dvasios ir galingas vyras kaip Elijas, senovės pranašas, ir paruoš kelią Mesijui, parengs žmones Jo atėjimui. Jis sušvelnins suaugusiųjų širdis, kad jos taptų panašios į mažų vaikų širdeles, o neklusniųjų mintis pakeis į tikėjimo išmintį." 18 Zacharijas tarė angelui: „Bet tai neįmanoma. Aš jau senas, o mano žmona irgi metuose." 19 Atsakydamas angelas jam tarė: „Aš esu Gabrielius. Aš stoviu Dievo akivaizdoje. Tai Jis mane pasiuntė tau pranešti gerąją žinią! 20 O dabar, kadangi tu nepatikėjai, neteksi kalbos, kol gims kūdikis, Mano žodžiai išsipildys reikiamu laiku."

21 Tuo tarpu minios žmonių laukė, kada pasirodys Zacharijas, ir stebėjosi, kodėl jis taip ilgai užtruko. 22 Kai jis pagaliau išėjo, negalėjo kalbėti. Iš Zacharijo judesių žmonės suprato, kad jis matė šventykloje regėjimą.

23 Likusias budėjimo dienas jis ėjo savo pareigas šventykloje, o po to grįžo namo. 24 Netrukus jo žmona Elzbieta tapo nėščia ir slėpėsi penkis mėnesius. 25 „Koks geras Viešpats, – sakė ji, – kad panaikino tą mano negarbę!"

26 Kitą mėnesį Dievas pasiuntė angelą Gabrielių į Nazaretą, kaimą Galilėjoje, 27 pas mergelę Mariją, susižiedavusią su Juozapu, vyru iš karaliaus Dovydo giminės. 28 Gabrielius, pasirodęs jai, tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji, Dievas su tavimi!" 29 Tai išgirdusi, Marija sutriko ir nusigando, Ji stengėsi suprasti, kas slypi angelo žodžiuose. 30 „Nebijok, Marija, – pasakė jai angelas, – Dievas nusprendė tave nuostabiai palaiminti. 31 Labai greitai tu tapsi nėščia ir pagimdysi Sūnų. Tu Jį pavadinsi Jėzumi. 32 Jis bus didis žmogus ir vadins Jį Dievo Sūnumi. 33 Visagalis Dievas suteiks tavo Sūnui Jo tėvo Dovydo sostą, Jis amžinai valdys Izraelį, ir Jo karalystė niekada nesibaigs!"

34 Marija paklausė angelą: „Kaip aš galiu pagimdyti kūdikį? Aš esu mergaitė ir nepažįstu vyro." 35 Angelas atsakė: „Šventoji Dvasia aplankys tave, ir Dievo galybė pridengs tave Savo šešėliu, todėl gimęs berniukas bus visiškai šventas ir vadinsis Dievo Sūnumi. 36 Štai tavo teta Elzbieta – „nevaisingoji", kaip ją vadino, prieš pusmetį tapo nėščia senyvame amžiuje. 37 Dievas išpildo kiekvieną Savo pažadą." 38 Marija pasakė: „Štai aš – Viešpaties tarnaitė, trokštu tarnauti Jam taip, kaip Jis to nori. Tegul viskas, ką pasakei, išsipildo." Ir tada angelas pranyko.

39,40 Po kelių dienų Marija išskubėjo į Judėjos kalnus, miestelį, kur gyveno Zacharijas, aplankyti Elzbietos. 41 Kai Marija pasveikino Elzbietą, suspurdėjo kūdikis Elzbietos įsčiose, ir ją aplankė Šventoji Dvasia. 42 Ji džiugiai sušuko Marijai: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų – tavo Sūnus vertas Dievo išaukštinimo. 43 Iš kur man ta garbė, kad Viešpaties motina aplanko mane? 44 Kai tu įėjai ir pasveikinai mane, kai aš išgirdau tavo balsą, iš džiaugsmo suspurdėjo kūdikis mano įsčiose! 45 Tu įtikėjai, kad Viešpats tesės Savo pažadą, todėl Jis nuostabiai palaimino tave."

46 Marija atsakė:

„Kaip aš šlovinu Viešpatį!

47 Aš džiaugiuosi Viešpačiu, savo Gelbėtoju,

48 nes Jis pažvelgė į Savo nuolankią tarnaitę.

Štai nuo dabar visos kartos vadins mane Dievo palaimintąja,

49 nes didžiais dalykais apdovanojo mane Visagalis.

50 Jo gailestingumas neaplenkia nė vieno, kuris Jam paklūsta.

51 Kokia galinga Jo ranka!

Jis išblaško išdidžiuosius išpuikėlius,

52 nuverčia nuo sostų galiūnus ir

išaukština žemesniuosius.

53 Jis pasotina išalkusias širdis,

o turtuolius tuščiomis paleidžia.

54 O kaip Jis padėjo Savo tarnui Izraeliui! Jis neužmiršo Savo pažado,

55 nes pažadėjo mūsų tėvams – Abraomui ir jo vaikams – amžiną gailestingumą."

56 Marija paviešėjo pas Elzbietą apie tris mėnesius ir grįžo į savo namus.

57 Tuo metu atėjo laikas gimti Elzbietos kūdikiui, ir ji pagimdė sūnų. 58 Žinia, koks Viešpats jai gailestingas, greitai pasklido po kaimynus ir gimines, ir visi sveikino ją.

59 Kai kūdikiui suėjo aštuonios dienos, visi giminės ir draugai susirinko į apipjaustymo ceremoniją. Jie visi nusprendė, kad berniuko vardas bus Zacharijas, kaip ir jo tėvo. 60 Bet Elzbieta pasakė: „Visai ne! Jis turi būti pavadintas Jonu!" 61 „Kaip? – stebėjosi šie. – Juk visoje jūsų giminėje nerasi vyro tokiu vardu." 62 Tada jie ženklais paklausė kūdikio tėvą, kokį vardą jis nori duoti berniukui. 63 Tasai pasiekė skiautę popieriaus ir visų nustebimui užrašė: „Jo vardas Jonas!" 64 Tuojau pat Zacharijas atgavo kalbą ir ėmė garbinti Dievą. 65 Žinia apie stebuklą pasklido ne tik po visą kaimyninę apylinkę, bet ir Judėjoje. 66 Visi, kas girdėjo šią naujieną, ilgai svarstė: „Įdomu, kuo taps šis vaikas, kadangi Viešpats jį globoja ypatingai."

67 Tada jo tėvą Zachariją aplankė Šventoji Dvasia ir jis pranašavo:

68 „Šlovinkite Viešpatį, Izraelio Dievą, kadangi Jis aplankė Savo tautą ir atnešė jai išgelbėjimą.

69 Jis siunčia mums galingą Gelbėtoją iš Savo tarno Dovydo karališkosios giminės,

70 kaip seniau buvo žadėjęs

per šventuosius pranašus,

71 Kuris išgelbės mus nuo priešų, nuo visų, kas mūsų nekenčia.

72,73 Jis buvo gailestingas mūsų protėviams, pačiam Abraomui,

prisimindamas jam duotą šventą pažadą, jog leis mums,

74 išvaduotiems iš priešų rankos, tarnauti Dievui be baimės

75 per visą gyvenimą šventumu ir teisumu Jo akivaizdoje.

76 O tu, sūneli, vadinsiesi Aukščiausiojo pranašu, nes eisi paruošti kelią Mesijui.

77 Tu mokysi žmones pažinti išgelbėjimą iš nuodėmių atleidimo.

78 Tai įvyks dėl mūsų gailestingojo Dievo malonės,

ir jau netruks nušvisti dangaus aušra,

79 kad paliestų sėdinčius tamsybėse ir mirties ūksmėje, kad palydėtų mus į ramybės kelią."

80 Mažasis berniukas labai mylėjo Dievą.

Kai jis užaugo, atsiskyręs gyveno dykumoje, kol pradėjo tarnauti Izraeliui.