1 And it came to pass soon afterwards, that he went about through cities and villages, preaching and bringing the good tidings of the kingdom of God, and with him the twelve, 2 and certain women who had been healed of evil spirits and infirmities: Mary that was called Magdalene, from whom seven demons had gone out, 3 and Joanna the wife of Chuzas Herod’s steward, and Susanna, and many others, who ministered unto them of their substance.

4 And when a great multitude came together, and they of every city resorted unto him, he spake by a parable: 5 The sower went forth to sow his seed: and as he sowed, some fell by the way side; and it was trodden under foot, and the birds of the heaven devoured it. 6 And other fell on the rock; and as soon as it grew, it withered away, because it had no moisture. 7 And other fell amidst the thorns; and the thorns grew with it, and choked it. 8 And other fell into the good ground, and grew, and brought forth fruit a hundredfold. As he said these things, he cried, He that hath ears to hear, let him hear.

9 And his disciples asked him what this parable might be. 10 And he said, Unto you it is given to know the mysteries of the kingdom of God: but to the rest in parables; that seeing they may not see, and hearing they may not understand. 11 Now the parable is this: The seed is the word of God. 12 And those by the way side are they that have heard; then cometh the devil, and taketh away the word from their heart, that they may not believe and be saved. 13 And those on the rock are they who, when they have heard, receive the word with joy; and these have no root, who for a while believe, and in time of temptation fall away. 14 And that which fell among the thorns, these are they that have heard, and as they go on their way they are choked with cares and riches and pleasures of this life, and bring no fruit to perfection. 15 And that in the good ground, these are such as in an honest and good heart, having heard the word, hold it fast, and bring forth fruit with patience.

16 And no man, when he hath lighted a lamp, covereth it with a vessel, or putteth it under a bed; but putteth it on a stand, that they that enter in may see the light. 17 For nothing is hid, that shall not be made manifest; nor anything secret, that shall not be known and come to light. 18 Take heed therefore how ye hear: for whosoever hath, to him shall be given; and whosoever hath not, from him shall be taken away even that which he thinketh he hath.

19 And there came to him his mother and brethren, and they could not come at him for the crowd. 20 And it was told him, Thy mother and thy brethren stand without, desiring to see thee. 21 But he answered and said unto them, My mother and my brethren are these that hear the word of God, and do it.

22 Now it came to pass on one of those days, that he entered into a boat, himself and his disciples; and he said unto them, Let us go over unto the other side of the lake: and they launched forth. 23 But as they sailed he fell asleep: and there came down a storm of wind on the lake; and they were filling with water, and were in jeopardy. 24 And they came to him, and awoke him, saying, Master, master, we perish. And he awoke, and rebuked the wind and the raging of the water: and they ceased, and there was a calm. 25 And he said unto them, Where is your faith? And being afraid they marvelled, saying one to another, Who then is this, that he commandeth even the winds and the water, and they obey him?

26 And they arrived at the country of the Gerasenes, which is over against Galilee. 27 And when he was come forth upon the land, there met him a certain man out of the city, who had demons; and for a long time he had worn no clothes, and abode not in any house, but in the tombs. 28 And when he saw Jesus, he cried out, and fell down before him, and with a loud voice said, What have I to do with thee, Jesus, thou Son of the Most High God? I beseech thee, torment me not. 29 For he was commanding the unclean spirit to come out from the man. For oftentimes it had seized him: and he was kept under guard, and bound with chains and fetters; and breaking the bands asunder, he was driven of the demon into the deserts. 30 And Jesus asked him, What is thy name? And he said, Legion; for many demons were entered into him. 31 And they entreated him that he would not command them to depart into the abyss. 32 Now there was there a herd of many swine feeding on the mountain: and they entreated him that he would give them leave to enter into them. And he gave them leave. 33 And the demons came out from the man, and entered into the swine: and the herd rushed down the steep into the lake, and were drowned. 34 And when they that fed them saw what had come to pass, they fled, and told it in the city and in the country. 35 And they went out to see what had come to pass; and they came to Jesus, and found the man, from whom the demons were gone out, sitting, clothed and in his right mind, at the feet of Jesus: and they were afraid. 36 And they that saw it told them how he that was possessed with demons was made whole. 37 And all the people of the country of the Gerasenes round about asked him to depart from them; for they were holden with great fear: and he entered into a boat, and returned. 38 But the man from whom the demons were gone out prayed him that he might be with him: but he sent him away, saying, 39 Return to thy house, and declare how great things God hath done for thee. And he went his way, publishing throughout the whole city how great things Jesus had done for him.

40 And as Jesus returned, the multitude welcomed him; for they were all waiting for him. 41 And behold, there came a man named Jairus, and he was a ruler of the synagogue: and he fell down at Jesus’ feet, and besought him to come into his house; 42 for he had an only daughter, about twelve years of age, and she was dying. But as he went the multitudes thronged him.

43 And a woman having an issue of blood twelve years, who had spent all her living upon physicians, and could not be healed of any, 44 came behind him, and touched the border of his garment: and immediately the issue of her blood stanched. 45 And Jesus said, Who is it that touched me? And when all denied, Peter said, and they that were with him, Master, the multitudes press thee and crush thee. 46 But Jesus said, Some one did touch me; for I perceived that power had gone forth from me. 47 And when the woman saw that she was not hid, she came trembling, and falling down before him declared in the presence of all the people for what cause she touched him, and how she was healed immediately. 48 And he said unto her, Daughter, thy faith hath made thee whole; go in peace.

49 While he yet spake, there cometh one from the ruler of the synagogue’s house, saying, Thy daughter is dead; trouble not the Teacher. 50 But Jesus hearing it, answered him, Fear not: only believe, and she shall be made whole. 51 And when he came to the house, he suffered not any man to enter in with him, save Peter, and John, and James, and the father of the maiden and her mother. 52 And all were weeping, and bewailing her: but he said, Weep not; for she is not dead, but sleepeth. 53 And they laughed him to scorn, knowing that she was dead. 54 But he, taking her by the hand, called, saying, Maiden, arise. 55 And her spirit returned, and she rose up immediately: and he commanded that something be given her to eat. 56 And her parents were amazed: but he charged them to tell no man what had been done.

1 Netrukus Jis pradėjo kelionę per Galilėjos miestus ir kaimus, skelbdamas Dievo karalystės atėjimą, ir pasiėmė dvylika mokinių su Savimi. 2 Dalis moterų, iš kurių Jis išvarė piktąsias dvasias arba išgydė, ėjo kartu su Juo. Tarp jų buvo Marija Magdalietė (Jėzus išvarė iš jos septynias piktąsias dvasias), 3 Joana, Chuzos žmona (Chuza buvo karaliaus Erodo rūmų valdininkas), Zuzana ir daug kitų, kurios asmeninėmis santaupomis prisidėdavo išlaikant Jėzų ir Jo mokinius.

4 Vieną dieną Jis papasakojo istoriją didelei miniai, kuri rinkosi Jo paklausyti, kiti iš aplinkinių miestų dar tebebuvo kelyje. 5 „Ūkininkas išėjo į laukus sėti. Jis išbarstė sėklas ant žemės. Kai kurios krito ant tako ir buvo sumindžiotos. Atskrido paukščiai ir sulesė jas, nes jos buvo gerai matomos. 6 Kitos sėklos krito į nederlingą dirvą ant uolos. Šios sėklos pradėjo dygti, bet greitai sudžiūvo dėl drėgmės stokos. 7 Dar kitos sėklos krito tarp erškėčių, ir jauni daigeliai greitai buvo nustelbti. 8 Tačiau didelė dalis krito į derlingą dirvą. Ši sėkla išaugo ir davė šimteriopą derlių." Šitaip palyginęs, Jis pasakė: „Kas turi ausis, tesiklauso."

9 Apaštalai klausė, ką ši istorija reiškianti. 10 Jis atsakė: „Dievas leido jums sužinoti šio palyginimo prasmę, kadangi čia kalbama apie Dievo karalystę. Tačiau minia, kaip senasis pranašas ir buvo sakęs, viską girdėjo, bet nieko nesuprato.

11 Štai ką jis reiškia: Sėkla yra Dievo Žodis žmonėms. 12 Išmintas takas, kur nukrenta sėklos, reiškia kietas širdis tų, kurie girdi Dievo žodžius, tačiau juos atima atėjęs velnias, kad žmonės netikėtų ir nebūtų išgelbėti. 13 Akmenuota žemė vaizduoja tuos, kuriems patinka klausytis pamokslų, bet Žodis niekada iš tiesų jų nepasiekia, neįsišaknija jų širdyse ir nesubręsta. Jie tiki, kad Žodis tikras, ir tiki juo kurį laiką, bet kaipapučia karšti permainų vėjai, jie praranda tikėjimą. 14 Sėklos tarp erškėčių simbolizuoja tuos, kurie klauso ir tiki Dievo Žodžiu, bet vėliau jų tikėjimas prapuola rūpesčių, turtų, pareigų ir gyvenimo malonumų sūkuryje. Ir tokiu būdu jie niekada nesugeba niekam padėti įtikėti Dievo Žodžiu. 15 O geroji dirva simbolizuoja sąžiningus, geros širdies žmones. Jie klauso Dievo Žodžio, priima ir skleidžia jį, todėl jų darbas yra vaisingas."

16 Kitą kartą Jis paklausė: „Ar girdėjote, kad kas nors, uždegęs žiburį, laikytų jį uždengęs gaubtu? Ne, žibintai statomi taip, kad visi matytų. 17 Lygiai taip pat kurią nors dieną visa, kas paslėpta žmonių širdyse, bus iškelta į dienos šviesą ir išaiškės. 18 Taigi žiūrėkite, kaip jūs klausotės. Nes turinčiam bus duota, o iš neturinčio net ir tai, ką jis tariasi turįs, bus atimta."

19 Kartą, kai motina ir broliai atėjo Jo aplankyti, jie negalėjo įeiti į namus, kur Jis mokė, nes buvo susirinkusi didelė žmonių minia. 20 Kai Jėzui buvo pasakyta, kad artimieji stovi lauke ir nori Jį pamatyti, 21 Jis tarė: „Mano motina ir Mano broliai yra tie, kurie klauso Dievo Žodžio ir jį vykdo."

22 Vieną dieną, būdamas valtyje su Savo mokiniais, Jėzus pasiūlė jiems persikelti į kitą ežero pusę. 23 Plaukiant per ežerą, Jėzus užsnūdo, o tuo metu pradėjo pūsti vėjas. Kilo didelė audra, ir jie atsidūrė dideliame pavojuje, nes galėjo nuskęsti. 24 Prisiartinę prie Jėzaus, mokiniai pažadino Jį. „Mokytojau, Mokytojau, mes skęstame!" – šaukė jie. Todėl Jis įsakė audrai: „Nurimk", – ir vėjas tuojau pat nurimo, bangos sumažėjo. 25 Tada Jis paklausė: „Kur jūsų tikėjimas?" Jie išsigando ir nustebę vienas kito klausė: „Kas šis žmogus, kad net vėjai ir bangos Jo klauso?"

26 Taigi jie atplaukė į geraziečių kraštą, kuris yra priešingame Galilėjos krante. 27 Lipant iš valties, Jo pasitikti atėjo žmogus iš Godaro miesto. Jis ilgą laiką buvo demonų apsėstas, gyveno kapinėse benamis ir nuogas. 28 Vos tik jis pamatė Jėzų, ėmė garsiai šaukti ir parpuolęs priešais Ji sakė: „Ko Tu iš manęs nori, Jėzau, Aukščiausiojo Dievo Sūnau?! Prašau, maldauju, nekankink manęs!" 29 Šis demonas jį dažnai užvaldydavo. Net ir surakintas grandinėmis jis buvo visiškai to demono valdomas, todėl nusitraukdavo grandines ir išlėkdavo į dykynę. Jėzus įsakė demonui atstoti nuo jo. 30 „Koks tavo vardas?" – paklausė Jėzus demoną. Jis atsakė: „Legionas", nes žmogų buvo apsėdę tūkstančiai piktųjų dvasių. 31 Jos maldavo, kad Jėzus neįsakytų joms prasmegti.

32 Netoliese kalne ganėsi kiaulių kaimenė. Demonai prašė leisti jiems persikelti į kiaules. Jėzus jiems leido. 33 Taigi jie paliko vyrą ir suėjo į kiaules. Bematant visa kaimenė metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė.

34 Piemenys pasileido į netoliese esantį miestą ir bėgdami visiems pasakojo apie tai, kas įvyko. 35 Greitai minia išėjo pati pažiūrėti, kas atsitiko, ir pamatė žmogų, iš kurio buvo išėję demonai, sėdintį prie Jėzaus kojų, apsirengusį ir sveiko proto! Visa minia labai išsigando. 36 Tada mačiusieji papasakojo, kaip buvo išgydytas apsėstasis. 37 Visi puolė maldauti Jėzų pasitraukti ir palikti juos vienus, nes visus buvo užvaldžiusi didelė baimė. Taigi Jis grįžo į valtį ir nusiyrė į kitą ežero pusę.

38 Velnio apsėstas žmogus maldavo, kad jį paimtų drauge, bet Jėzus nesutiko. 39 „Grįžk į šeimą, – tarė jam, – ir papasakok, kokį didelį dalyką tau Dievas padarė." Todėl jis vaikščiojo po miestą ir visiems skelbė apie didelį Jėzaus stebuklą.

40 Kitoje ežero pusėje žmonės pasitiko Jį išskėstomis rankomis, labai Jo laukė. 41 Vienas žydų sinagogos vyresnysis, vardu Jajiras, atėjo ir krito Jėzui po kojomis, maldaudamas ateiti į jo namus, 42 nes vienintelis jo vaikas, dvylikos metų mergytė, buvo marinama. Jėzus ėjo skverbdamasis pro minią.

43,44 Jiems beeinant, iš paskos prisiartino moteris, kuri norėjo pagyti, ir palietė Jį. Dvylika metų ji sirgo kraujoplūdžiu, kurio niekas negalėjo pagydyti (nors ji atidavė visą turtą daktarams). Tačiau tik palietus Jėzaus rūbo kraštelį, kraujavimas sustojo. 45 „Kas palietė Mane?" – paklausė Jėzus. Visi gynėsi, o Petras pasakė: „Mokytojau, minia spaudžia Tave…" 46 Bet Jėzus jam atsakė: „Ne, kažkas sąmoningai palietė Mane, nes Aš jutau, kaip iš Manęs išėjo gydanti galia." 47 Kai moteris suvokė, kad Jėzus žino, ji pradėjo drebėti, atsiklaupė priešais Jį ir pasakė, kodėl palietė Jį ir, kad dabar ji sveika. 48 „Dukrele, – tarė Jis jai, – tavo tikėjimas išgelbėjo tave, lik rami."

49 Jiems dar tebekalbant, iš Jajiro namų atėjo pasiuntinys ir pranešė, kad mažoji mergaitė mirė. „Ji mirė, – pasakė jis jos tėvui. – Dabar nebėra prasmės varginti Mokytoją." 50 Bet kai Jėzus išgirdo, kas atsitiko, Jis pasakė tėvui: „Nebijok! Tik pasitikėk Manimi, ir ji bus gyva." 51 Kai jie atvyko į namus, Jėzus neleido į kambarį nieko, išskyrus tik Petrą, Jokūbą ir Joną, mergaitės tėvą bei motiną. 52 Namai buvo pilni giedotojų, bet Jis juos nutildė, sakydamas: „Baikite raudoję! Ji gyva, tik užmigusi." 53 Šie žodžiai sukėlė šypseną ir juoką, nes visi žinojo, kad ji mirusi. 54 Tada Jis paėmė ją už rankos ir sušuko: „Mergaite, kelkis!" 55 Tuo metu mergaitė atsigavo ir pakilo. „Duokite jai ko valgyti", – pasakė Jis. 56 Jos tėvus apėmė didelis džiaugsmas, bet Jėzus reikalavo niekam nepasakoti atsitikimo smulkmenų.