1 And Jesus, full of the Holy Spirit, returned from the Jordan, and was led in the Spirit in the wilderness 2 during forty days, being tempted of the devil. And he did eat nothing in those days: and when they were completed, he hungered. 3 And the devil said unto him, If thou art the Son of God, command this stone that it become bread. 4 And Jesus answered unto him, It is written, Man shall not live by bread alone. 5 And he led him up, and showed him all the kingdoms of the world in a moment of time. 6 And the devil said unto him, To thee will I give all this authority, and the glory of them: for it hath been delivered unto me; and to whomsoever I will I give it. 7 If thou therefore wilt worship before me, it shall all be thine. 8 And Jesus answered and said unto him, It is written, Thou shalt worship the Lord thy God, and him only shalt thou serve. 9 And he led him to Jerusalem, and set him on the pinnacle of the temple, and said unto him, If thou art the Son of God, cast thyself down from hence: 10 for it is written,

He shall give his angels charge concerning thee, to guard thee:

11 and,

On their hands they shall bear thee up,

Lest haply thou dash thy foot against a stone.

12 And Jesus answering said unto him, It is said, Thou shalt not make trial of the Lord thy God.

13 And when the devil had completed every temptation, he departed from him for a season.

14 And Jesus returned in the power of the Spirit into Galilee: and a fame went out concerning him through all the region round about. 15 And he taught in their synagogues, being glorified of all.

16 And he came to Nazareth, where he had been brought up: and he entered, as his custom was, into the synagogue on the sabbath day, and stood up to read. 17 And there was delivered unto him the book of the prophet Isaiah. And he opened the book, and found the place where it was written,

18 The Spirit of the Lord is upon me,

Because he anointed me to preach good tidings to the poor:

He hath sent me to proclaim release to the captives,

And recovering of sight to the blind,

To set at liberty them that are bruised,

19 To proclaim the acceptable year of the Lord.

20 And he closed the book, and gave it back to the attendant, and sat down: and the eyes of all in the synagogue were fastened on him. 21 And he began to say unto them, To-day hath this scripture been fulfilled in your ears. 22 And all bare him witness, and wondered at the words of grace which proceeded out of his mouth: and they said, Is not this Joseph’s son? 23 And he said unto them, Doubtless ye will say unto me this parable, Physician, heal thyself: whatsoever we have heard done at Capernaum, do also here in thine own country. 24 And he said, Verily I say unto you, No prophet is acceptable in his own country. 25 But of a truth I say unto you, There were many widows in Israel in the days of Elijah, when the heaven was shut up three years and six months, when there came a great famine over all the land; 26 and unto none of them was Elijah sent, but only to Zarephath, in the land of Sidon, unto a woman that was a widow. 27 And there were many lepers in Israel in the time of Elisha the prophet; and none of them was cleansed, but only Naaman the Syrian. 28 And they were all filled with wrath in the synagogue, as they heard these things; 29 and they rose up, and cast him forth out of the city, and led him unto the brow of the hill whereon their city was built, that they might throw him down headlong. 30 But he passing through the midst of them went his way.

31 And he came down to Capernaum, a city of Galilee. And he was teaching them on the sabbath day: 32 and they were astonished at his teaching; for his word was with authority. 33 And in the synagogue there was a man, that had a spirit of an unclean demon; and he cried out with a loud voice, 34 Ah! what have we to do with thee, Jesus thou Nazarene? art thou come to destroy us? I know thee who thou art, the Holy One of God. 35 And Jesus rebuked him, saying, Hold thy peace, and come out of him. And when the demon had thrown him down in the midst, he came out of him, having done him no hurt. 36 And amazement came upon all, and they spake together, one with another, saying, What is this word? for with authority and power he commandeth the unclean spirits, and they come out. 37 And there went forth a rumor concerning him into every place of the region round about.

38 And he rose up from the synagogue, and entered into the house of Simon. And Simon’s wife’s mother was holden with a great fever; and they besought him for her. 39 And he stood over her, and rebuked the fever; and it left her: and immediately she rose up and ministered unto them.

40 And when the sun was setting, all they that had any sick with divers diseases brought them unto him; and he laid his hands on every one of them, and healed them. 41 And demons also came out from many, crying out, and saying, Thou art the Son of God. And rebuking them, he suffered them not to speak, because they knew that he was the Christ.

42 And when it was day, he came out and went into a desert place: and the multitudes sought after him, and came unto him, and would have stayed him, that he should not go from them. 43 But he said unto them, I must preach the good tidings of the kingdom of God to the other cities also: for therefore was I sent.

44 And he was preaching in the synagogues of Galilee.

1 Kupinas Šventosios Dvasios, Jėzus paliko Jordano upę ir Dvasia vedžiojo Jį Judėjos tyruose, kur velnias Jį gundė 2 keturiasdešimt dienų. Visą šį laiką Jėzus pasninkavo ir labai išalko. 3 Šėtonas Jam tarė: „Jeigu Tu Dievo Sūnus, paversk šį akmenį duonos kepalu." 4 Bet Jėzus atsakė: „Raštuose parašyta: gyvenime yra daug svarbesnių dalykų už duoną!"

5 Tada šėtonas užvedė Jį ant aukšto kalno ir akimirksniu parodė viso pasaulio karalystes. 6 Velnias pasakė: „Aš atiduosiu Tau visas karalystes ir jų garbę, nes jos mano ir aš jas dalinu, kam noriu. 7 Jei Tu atsiklaupsi ir pagarbinsi mane, visa bus Tavo." 8 Jėzus atsakydamas tarė: „Raštuose taip parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!"

9-11 Po to šėtonas nusivedė Jį į Jeruzalę, liepė atsistoti ant šventyklos stogo ir tarė: „Jei Tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes Raštai sako, kad Dievas atsiųs angelų sargybą Tau bei pasirūpins, kad nesusitrenktumei į grindinį!"

12 Jėzus jam atkirto: „Raštai taip pat moko: Negundyk Viešpaties, savo Dievo, kvailais patikrinimais!"

13 Tada velnias baigė gundymusir kuriam laikui nuo Jėzaus pasitraukė.

14 Tada Jėzus grįžo į Galilėją, kupinas Šventosios Dvasios galios. Greitai Jis išgarsėjo visoje šalyje 15 Savo pamokslais sinagogose. Visi Jį gyrė.

16 Kai Jis atvyko į Nazaretą, į vaikystės namus, šeštadienį kaip paprastai nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti Raštų. 17 Jam buvo paduota pranašo Izaijo knyga ir, ją atvertęs, Jis rado parašyta:

18,19 „Viešpaties Dvasia yra Manyje;

Jis paskyrė Mane skelbti gerąją naujieną vargšams,

Jis siuntė Mane gydyti sužeistas širdis ir skelbti,

kad belaisviai bus išlaisvinti,

aklieji atgaus regėjimą,

pažemintieji atsikratys engėjų. Dievas yra pasirengęs palaiminti visus,

kurie tik pas Jį ateis."

20 Jis užvertė knygą, padavė ją tarnui ir atsisėdo. Visi sinagogoje įdėmiai žiūrėjo į Jį. 21 Tada Jis pridūrė: „Šis Raštas pildosi šiandien." 22 Visi susirinkusieji buvo geros nuomonės apie Jį, bet labai stebėjosi gražiais žodžiais, sklindančiais iš Jo lūpų. „Ar gali būti? – klausinėjo vienas kitą. – Argi Jis ne Juozapo sūnus?" 23 Tada Jis prabilo: „Greičiausiai jūs pasakysite Man patarlę: „Gydytojau, pasigydyk pats", turėdami galvoje „kodėl nedarai stebuklų gimtajame mieste, kaip darei Kafarnaume?" 24 Bet Aš sakau jums, kad nė vienas pranašas nepripažįstamas gimtajame mieste! 25,26 Pavyzdžiui, prisiminkite, kaip pranašas Elijas parodė stebuklą Sarepto našlei, atvykusiai iš Sidono krašto. Tomis sausros dienomis daugeliui žydų našlių reikėjo pagalbos, nes lietus nelijo jau tris su puse metų ir šalyje siautėjo badas, tačiau Elijas nė pas vieną iš jų nebuvo siųstas. 27 Arba prisiminkite pranašą Eliziejų, kuris išgydė Naamaną iš Sirijos, o ne žydų raupsuotuosius."

28 Šitokie pasakojimai sukėlė klausytojų įtūžį. 29 Jie atsikėlė, nusivedė Jį prie skardžio, ant kurio buvo pastatytas miestas, norėdami nustumti Jį nuo uolos. 30 Bet Jis paliko minią, braudamasis pro įtūžusius žmones.

31 Tada grįžo į Galilėjos miestą Kafarnaumą ir ten mokė sinagogoje kiekvieną šeštadienį. 32 Čia žmonės taip pat stebėjosi tuo, ką Jis sakė; kalbėdamas Jis nesirėmė kitų mintimis, bet skelbė Savą tiesą.

33 Kartą, kai Jis kalbėjo sinagogoje, velnio apsėstas žmogus pradėjo šaukti: 34 „Eik šalin! Mums Tu nereikalingas, Jėzau iš Nazareto. Tu atėjai mus sunaikinti. Aš žinau, kad Tu esi Šventasis Dievo Sūnus." 35 Jėzus jį sudraudė, sakydamas: „Nutilk!" O demonui liepė: „Išeik!" Miniai stebint, velnias parbloškė tą žmogų ant žemės ir paliko jį nieko pikta daugiau nedarydamas. 36 Žmonės nustebę klausinėjo: „Kas Šio Žmogaus žodžiuose, kad net velnias Jo paiso?" 37 Žinia apie tai, ką Jis padarė, žaibo greitumu pasklido po visą apylinkę.

38 Tą dieną iš sinagogos Jis nuėjo į Simono namus, kur, drugio krečiama, gulėjo Simono uošvė. Visi prašė, kad ją pagydytų. 39 Atsistojęs prie lovos, Jis sudraudė drugį, ir ligonės kūno temperatūra staiga nukrito. Moteris atsikėlusi tuojau paruošė jiems valgyti.

40 Tą vakarą, saulei nusileidus, visi, kurie savo namuose turėjo ligonių, sergančių visokiomis ligomis, vedė juos pas Jėzų, o Jo rankų prisilietimas visus gydė. 41 Kai kurie buvo velnio apsėsti; Jam paliepus, demonai išeidavo šaukdami: „Tu esi Dievo Sūnus." Ir Jis drausdavo juos, kad šito nesakytų. Bet jie žinojo, kad Jis yra Kristus, todėl pakluso Jo liepimui nutilti.

42 Kitos dienos rytą Jis išėjo į dykumą. Žmonės Jo visur ieškojo ir, kai pagaliau rado, maldavo pasilikti Kafarnaume. 43 Bet Jis atsakė: „Aš turiu skelbti gerąją naujieną apie Dievo karalystę ir kitose vietose – tam Aš ir esu siųstas." 44 Taigi Jis keliavo toliau, mokydamas visose Judėjos sinagogose.