1 And it came to pass, when he went into the house of one of the rulers of the Pharisees on a sabbath to eat bread, that they were watching him. 2 And behold, there was before him a certain man that had the dropsy. 3 And Jesus answering spake unto the lawyers and Pharisees, saying, Is it lawful to heal on the sabbath, or not? 4 But they held their peace. And he took him, and healed him, and let him go. 5 And he said unto them, Which of you shall have an ass or an ox fallen into a well, and will not straightway draw him up on a sabbath day? 6 And they could not answer again unto these things.

7 And he spake a parable unto those that were bidden, when he marked how they chose out the chief seats; saying unto them, 8 When thou art bidden of any man to a marriage feast, sit not down in the chief seat; lest haply a more honorable man than thou be bidden of him, 9 and he that bade thee and him shall come and say to thee, Give this man place; and then thou shalt begin with shame to take the lowest place. 10 But when thou art bidden, go and sit down in the lowest place; that when he that hath bidden thee cometh, he may say to thee, Friend, go up higher: then shalt thou have glory in the presence of all that sit at meat with thee. 11 For every one that exalteth himself shall be humbled; and he that humbleth himself shall be exalted.

12 And he said to him also that had bidden him, When thou makest a dinner or a supper, call not thy friends, nor thy brethren, nor thy kinsmen, nor rich neighbors; lest haply they also bid thee again, and a recompense be made thee. 13 But when thou makest a feast, bid the poor, the maimed, the lame, the blind: 14 and thou shalt be blessed; because they have not wherewith to recompense thee: for thou shalt be recompensed in the resurrection of the just.

15 And when one of them that sat at meat with him heard these things, he said unto him, Blessed is he that shall eat bread in the kingdom of God. 16 But he said unto him, A certain man made a great supper; and he bade many: 17 and he sent forth his servant at supper time to say to them that were bidden, Come; for all things are now ready. 18 And they all with one consent began to make excuse. The first said unto him, I have bought a field, and I must needs go out and see it; I pray thee have me excused. 19 And another said, I have bought five yoke of oxen, and I go to prove them; I pray thee have me excused. 20 And another said, I have married a wife, and therefore I cannot come. 21 And the servant came, and told his lord these things. Then the master of the house being angry said to his servant, Go out quickly into the streets and lanes of the city, and bring in hither the poor and maimed and blind and lame. 22 And the servant said, Lord, what thou didst command is done, and yet there is room. 23 And the lord said unto the servant, Go out into the highways and hedges, and constrain them to come in, that my house may be filled. 24 For I say unto you, that none of those men that were bidden shall taste of my supper.

25 Now there went with him great multitudes: and he turned, and said unto them, 26 If any man cometh unto me, and hateth not his own father, and mother, and wife, and children, and brethren, and sisters, yea, and his own life also, he cannot be my disciple. 27 Whosoever doth not bear his own cross, and come after me, cannot be my disciple. 28 For which of you, desiring to build a tower, doth not first sit down and count the cost, whether he have wherewith to complete it? 29 Lest haply, when he hath laid a foundation, and is not able to finish, all that behold begin to mock him, 30 saying, This man began to build, and was not able to finish. 31 Or what king, as he goeth to encounter another king in war, will not sit down first and take counsel whether he is able with ten thousand to meet him that cometh against him with twenty thousand? 32 Or else, while the other is yet a great way off, he sendeth an ambassage, and asketh conditions of peace. 33 So therefore whosoever he be of you that renounceth not all that he hath, he cannot be my disciple. 34 Salt therefore is good: but if even the salt have lost its savor, wherewith shall it be seasoned? 35 It is fit neither for the land nor for the dunghill: men cast it out. He that hath ears to hear, let him hear.

1 Vieną šeštadienį, kai Jis buvo žydų tarybos nario namuose, fariziejai stebėjo Jį kaip vanagai, norėdami pamatyti, 2 ar Jis išgydys žmogų, sergantį vandenlige. 3 Jėzus paklausė fariziejų ir įstatymo žinovų, stovinčių aplinkui: „Ar įstatymas draudžia gydyti ligonius šeštadienį?" 4 Kai jie atsisakė paaiškinti, Jėzus paėmė ligonį už rankos, išgydė jį ir paleido. 5 Tada Jis pasisuko į stebėjusius: „Kas iš jūsų šeštadienį nedirba? Jeigu jūsų karvė įkris į duobę, ar nepulsite jos gelbėti?" 6 Jie vėl neturėjo ką atsakyti.

7 Matydamas, kad pakviestieji pietums stengėsi atsisėsti pačioje garbingiausioje vietoje prie stalo, Jis davė jiems patarimą: 8 „Jeigu jus pakvies į vestuvių pokylį, nesėskite pirmoje vietoje, nes jei pasirodys kas nors kitas garbingesnis už jus, 9 šeimininkas atves jį prie jūsų ir pasakys: „Tegul šis žmogus sėdasi į jūsų vietą." O jūs sutrikęs turėsite sėstis į likusią vietą stalo gale. 10 Geriau daryti taip – sėstis paskutinėje vietoje, o kai šeimininkas pamatys jus, jis ateis ir pasakys: „Drauge, mes tau turime geresnę vietą nei šita." Tai jūs būsite pagerbtas visų svečių akivaizdoje. 11 Nes kiekvienas, kuris pažemins save, bus išaukštintas."

12 Tuomet Jis pasisuko į šeimininką: „Kada ruošiate pietus, – pasakė Jis, – nekvieskite draugų, brolių, giminių ir turtingų kaimynų, 13 nes jie ir jus pakvies atsilygindami. 14 Pamaldiesiems prisikeliant Dievas atlygins, kad pakvietėt tuos, kurie negali tuo pačiu atsimokėti."

15 Tai girdėdamas žmogus, sėdintis prie stalo su Jėzumi, sušuko: „Kokia palaima patekti į Dievo karalystę!" 16 Jėzus pasakė palyginimą: „Žmogus surengė didelę puotą ir išsiuntinėjo daug pakvietimų. 17 Kai viskas buvo paruošta, jis pasiuntė savo tarną pranešti svečiams, jog laikas atvykti. 18 Jie pradėjo atsiprašinėti. Vienas sakė, kad jis ką tik nusipirko lauką, nori eiti jį apžiūrėti ir prašė, kad ji atleistų nuo pokylio. 19 Kitas pasakė, kad jis ką tik nusipirko penkis jungus jaučių ir nori juos išmėginti. 20 Dar vienas – ką tik vedęs ir dėl tos priežasties negali ateiti."

21 Tarnas sugrįžo ir viską pranešė savo šeimininkui. Šis supyko ir liepė greitai eiti į gatves, skersgatvius ir sukviesti elgetas, vargetas, luošus ir aklus. 22 Bet ir tuomettada dar liko vietos. 23 „Na, – tada pasakė šeimininkas, – pereik kaimo takeliais, patvoriais ir atvaryk visus, ką tik surasi, kad namai būtų pilni. 24 Nes nė vienas iš tų, kuriuos anksčiau pakviečiau, neragaus nė trupučio to, ką jiems buvau paruošęs."

25 Jėzų sekė didelė minia. Jis apsisuko ir kreipėsi į juos: 26 „Kas nori Mane sekti, turi mylėti Mane labiau už savo tėvą, motiną, žmoną, vaikus, brolius, seseris, labiau už savo gyvybę – kitaip jis negali būti Mano mokinys. 27 Ir nė vienas negali būti Mano mokinys, kas neima savo kryžiaus ir neseka Manimi.

28 Bet nepradėkite, kol nežinote tikros kainos. Negi kas pradės statyti namą, nepadaręs sąmatos ir nepatikrinęs, ar turi pakankamai pinigų? 29 Priešingu atveju, jo pinigai gali pasibaigti pastačius tik pamatus, ir kiek visiems būtų juoko! 30 „Pažiūrėkite į šitą jaunuolį, – jie juoktųsi. – Jis pradėjo statyti namus ir pristigo pinigų." 31 Koks karalius eina į karą, pirma neatsisėdęs su savo patarėjais ir neapsvarstęs, ar jo armija iš 10 000 vyrų pakankamai stipri, kad sumuštų 20 000 vyrų. 32 Jeigu sprendimas neigiamas, tada, kol priešo armija dar toli, jis siųs paliaubų komandą, kad aptartų taikos sąlygas.

33 Taigi, nė vienas negali tapti Mano mokiniu pirma neatsisėdęs ir neperskaičiavęs savo gėrybių, o tada jų dėl Manęs neatsisakęs.

34 Ko verta druska, kai nebetenka sūrumo? 35 Druska be skonio nieko neverta – net kaip trąša. Ji bevertė ir tinka tik išmesti. Gerai paklausykite, gal jūs suprasite, ką norėjau pasakyti."