1 And the whole company of them rose up, and brought him before Pilate. 2 And they began to accuse him, saying, We found this man perverting our nation, and forbidding to give tribute to Cæsar, and saying that he himself is Christ a king. 3 And Pilate asked him, saying, Art thou the King of the Jews? And he answered him and said, Thou sayest. 4 And Pilate said unto the chief priests and the multitudes, I find no fault in this man. 5 But they were the more urgent, saying, He stirreth up the people, teaching throughout all Judæa, and beginning from Galilee even unto this place. 6 But when Pilate heard it, he asked whether the man were a Galilæan. 7 And when he knew that he was of Herod’s jurisdiction, he sent him unto Herod, who himself also was at Jerusalem in these days.

8 Now when Herod saw Jesus, he was exceeding glad: for he was of a long time desirous to see him, because he had heard concerning him; and he hoped to see some miracle done by him. 9 And he questioned him in many words; but he answered him nothing. 10 And the chief priests and the scribes stood, vehemently accusing him. 11 And Herod with his soldiers set him at nought, and mocked him, and arraying him in gorgeous apparel sent him back to Pilate. 12 And Herod and Pilate became friends with each other that very day: for before they were at enmity between themselves.

13 And Pilate called together the chief priests and the rulers and the people, 14 and said unto them, Ye brought unto me this man, as one that perverteth the people: and behold, I, having examined him before you, found no fault in this man touching those things whereof ye accuse him: 15 no, nor yet Herod: for he sent him back unto us; and behold, nothing worthy of death hath been done by him. 16 I will therefore chastise him, and release him. 17 *23:17 Many ancient authorities insert v. 17. Now he must needs release unto them at the feast one prisoner. Comp. Mat 27:15; Mrk 15:6; Jhn 18:39. Others add the same words after v. 19. 18 But they cried out all together, saying, Away with this man, and release unto us Barabbas:— 19 one who for a certain insurrection made in the city, and for murder, was cast into prison. 20 And Pilate spake unto them again, desiring to release Jesus; 21 but they shouted, saying, Crucify, crucify him. 22 And he said unto them the third time, Why, what evil hath this man done? I have found no cause of death in him: I will therefore chastise him and release him. 23 But they were urgent with loud voices, asking that he might be crucified. And their voices prevailed. 24 And Pilate gave sentence that what they asked for should be done. 25 And he released him that for insurrection and murder had been cast into prison, whom they asked for; but Jesus he delivered up to their will.

26 And when they led him away, they laid hold upon one Simon of Cyrene, coming from the country, and laid on him the cross, to bear it after Jesus.

27 And there followed him a great multitude of the people, and of women who bewailed and lamented him. 28 But Jesus turning unto them said, Daughters of Jerusalem, weep not for me, but weep for yourselves, and for your children. 29 For behold, the days are coming, in which they shall say, Blessed are the barren, and the wombs that never bare, and the breasts that never gave suck. 30 Then shall they begin to say to the mountains, Fall on us; and to the hills, Cover us. 31 For if they do these things in the green tree, what shall be done in the dry?

32 And there were also two others, malefactors, led with him to be put to death.

33 And when they came unto the place which is called The skull, there they crucified him, and the malefactors, one on the right hand and the other on the left. 34 And Jesus said, Father, forgive them; for they know not what they do. And parting his garments among them, they cast lots. 35 And the people stood beholding. And the rulers also scoffed at him, saying, He saved others; let him save himself, if this is the Christ of God, his chosen. 36 And the soldiers also mocked him, coming to him, offering him vinegar, 37 and saying, If thou art the King of the Jews, save thyself. 38 And there was also a superscription over him, THIS IS THE KING OF THE JEWS.

39 And one of the malefactors that were hanged railed on him, saying, Art not thou the Christ? save thyself and us. 40 But the other answered, and rebuking him said, Dost thou not even fear God, seeing thou art in the same condemnation? 41 And we indeed justly; for we receive the due reward of our deeds: but this man hath done nothing amiss. 42 And he said, Jesus, remember me when thou comest in thy kingdom. 43 And he said unto him, Verily I say unto thee, To-day shalt thou be with me in Paradise.

44 And it was now about the sixth hour, and a darkness came over the whole land until the ninth hour, 45 the sun’s light failing: and the veil of the temple was rent in the midst. 46 And Jesus, crying with a loud voice, said, Father, into thy hands I commend my spirit: and having said this, he gave up the ghost. 47 And when the centurion saw what was done, he glorified God, saying, Certainly this was a righteous man. 48 And all the multitudes that came together to this sight, when they beheld the things that were done, returned smiting their breasts. 49 And all his acquaintance, and the women that followed with him from Galilee, stood afar off, seeing these things.

50 And behold, a man named Joseph, who was a councillor, a good and righteous man 51 (he had not consented to their counsel and deed), a man of Arimathæa, a city of the Jews, who was looking for the kingdom of God: 52 this man went to Pilate, and asked for the body of Jesus. 53 And he took it down, and wrapped it in a linen cloth, and laid him in a tomb that was hewn in stone, where never man had yet lain. 54 And it was the day of the Preparation, and the sabbath drew on. 55 And the women, who had come with him out of Galilee, followed after, and beheld the tomb, and how his body was laid. 56 And they returned, and prepared spices and ointments.

And on the sabbath they rested according to the commandment.

1 Tada visa Taryba nuvedė Jėzų pas vietininką Pilotą. 2 Jie iš karto pradėjo Jį kaltinti: „Šis jaunuolis vedė mūsų žmones į pražūtį, sakydamas nemokėti mokesčių romėnų vyriausybei, tvirtindamas, kad Jis mūsų Mesijas – Karalius." 3 Todėl Pilotas paklausė: „Ar esi jų Mesijas ir Karalius?" „Taip, – atsakė Jėzus. – Taip yra, kaip sakai." 4 Pilotas pasisuko į vyresniuosius kunigus, į minią ir pasakė: „Na? Tai nėra nusikaltimas." 5 Tada jie įsiuto: „Bet Jis kursto riaušes prieš vyriausybę visoje Judėjoje, nuo Galilėjos iki Jeruzalės." 6 „Gal Jis tada iš Galilėjos?" – paklausė Pilotas. 7 Kai Jėzus tai patvirtino, Pilotas liepė Jį nuvesti pas karalių Erodą, nes Galilėja tada buvo Erodo valdžioje. O Erodas tuo metu buvo Jeruzalėje.

8 Erodas džiaugėsi, turėdamas progą pamatyti Jėzų, nes buvo daug apie Jį girdėjęs ir tikėjosi pamatyti Jį darant stebuklą. 9 Jis bėrė Jėzui klausimus vieną po kito, bet atsakymo nesulaukė. 10 Tuo tarpu vyriausieji kunigai ir kiti religijos vadovai stovėjo čia, garsiai Jį kaltindami. 11 Dabar Erodas ir jo kareiviai pradėjo tyčiotis iš Jėzaus, išjuokė Jį ir, aptaisę karališkais rūbais, nusiuntė atgal pas Pilotą. 12 Tą dieną iki šiol buvę priešai, Erodas ir Pilotas, tapo gerais draugais.

13 Tada Pilotas, sukvietęs aukštuosius kunigus, kitus žydų vadovus ir liaudį, 14 paskelbė savo nuosprendi: „Jūs atvedėte man šį Žmogų, kaltindami Jį už vadovavimą maištui prieš romėnų vyriausybę. Aš Jį smulkiai išklausinėjau ir įsitikinau, kad Jis nekaltas. 15 Erodas padarė tą pačią išvadą ir vėl atsiuntė Jį atgal. Šis Žmogus nepadaręs nieko, už ką derėtų bausti mirtimi. 16 Todėl aš Jį nuplakdinsiu odiniu diržu su švino gabalais ir paleisiu." 17,18 Bet dabar minioje kilo didelis triukšmas, nes jie vienu balsu šaukė: „Nukryžiuok Jį, paleisk mums Barabą!" 19 (Barabas sėdėjo kalėjime už žmogžudystę ir maišto Jeruzalėje kurstymą prieš vyriausybę.) 20 Pilotas ginčijosi, nes norėjo paleisti Jėzų. 21 Tačiau minia šaukė: „Nukryžiuoti! Nukryžiuoti!" 22 Jis dar trečią kartą klausė: „Kodėl? Kokį nusikaltimą Jis padarė? Aš neradau priežasties Jo žudyti, todėl aš Jį nuplakdinsiu ir paleisiu." 23 Bet jie šaukė vis garsiau ir garsiau, reikalaudami Jėzaus mirties, ir jų šauksmai nugalėjo.

24 Pilotas nuteisė Jėzų mirti, kaip jie reikalavo. 25 Jiems reikalaujant, jis paleido iš kalėjimo Barabą, nuteistą už maištą ir žmogžudystę. Jėzų atidavė jų valiai.

26 Kai minia lydėjo Jėzų į mirties vietą, Simonas iš Kirėnės, kuris ėjo iš kaimo į Jeruzalę, buvo priverstas eiti iš paskos ir nešti Jo kryžių. 27 Jėzų lydėjo didelės minios ir daug liūdesio apimtų moterų. 28 Bet Jėzus, atsigręžęs į jas, prabilo: „Jeruzalės dukros, verkite ne Manęs, bet savęs ir savo vaikų! 29 Nes ateis dienos, kai neturinčios vaikų motinos bus iš tiesų laikomos laimingomis. 30 Žmonės maldaus, kad griūdami kalnai juos sunaikintų, o kalvos palaidotų. 31 Jei šitaip daroma Man, Gyvybės medžiui, kas laukia jūsų?"

32,33 Du kiti nusikaltėliai buvo vedami nužudyti kartu su Juo į vietą, vadinamą „kaukole." Čia visi trys buvo nukryžiuoti. Jėzus – ant vidurinio kryžiaus, o du nusikaltėliai – iš abiejų pusių. 34 „Tėve, atleisk šiems žmonėms, nes jie nežino, ką daro", – Jėzus meldėsi. O kareiviai lošė iš jo drabužių, mėtydami kauliuką dėl kiekvieno daikto.

35 Minia stebėjo. Žydų vadovai tyčiodamiesi juokėsi: „Jis buvo toks geras, padėdamas kitiems, pažiūrėkim, kaip Jis išsigelbės, jei tikrai yra Dievo išrinktasis Mesijas." 36 Kareiviai išjuokė Jį, siūlydami parūgusio vyno. 37 Jie šaukė Jam: „Jei Tu žydų Karalius – gelbėkis pats!" 38 Viršum Jo buvo prikalta lentelė su užrašu: „Šitas yra žydų Karalius."

39 Vienas iš greta nukryžiuotų nusikaltėlių įžeidinėjo Jėzų: „Argi Tu ne Mesijas? Įrodyk tai, išgelbėdamas Save ir mus, jei gali." 40 Bet kitas nusikaltėlis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai net mirties akivaizdoje! 41 Savo piktais darbais mes užsitarnavome mirtį, bet šis Žmogus nepadarė nieko bloga." 42 Tada jis pasakė: „Jėzau, atsimink mane, kai įžengsi į Savo karalystę." 43 Jėzus atsakė: „Šiandien su Manimi tu būsi rojuje. Tai Mano pažadas."

44 Buvo po vidurdienio, kai tamsa trims valandoms apgaubė žemę. 45 Saulė aptemo ir staiga stora šventyklos uždanga perplyšo pusiau. 46 Tada Jėzus sušuko: „Tėve, Aš Tau atiduodu Savo dvasią." Ir su tais žodžiais lūpose Jis mirė.

47 Kai vykdantis nuosprendžius romėnų karinio dalinio kapitonas pamatė, kas atsitiko, buvo pritrenktas Dievo akivaizdoje iš nuostabos ir pasakė: „Žinoma, šis Žmogus buvo nekaltas." 48 Ir kai žmonės, atėję pažiūrėti reginio, pamatė, kad Jėzus miręs, jie skirstėsi namo labai nusiminę.

49 Tuo tarpu Jėzaus draugai ir moterys, kurios sekė Jį nuo pat Galilėjos, stovėjo atokiau ir viską matė.

50-52 Tada vienas žmogus, vardu Juozapas, žydų Aukščiausiojo teismo narys, nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno. Jis buvo pamaldus žmogus, kuris laukė Mesijo atėjimo ir nesutiko su nuosprendžiu ir kitais žydų vadovų veiksmais. 53 Tada jis nuėmė Jėzaus kūną, suvyniojo į ilgą lininę drobulę ir paguldė į naują kapą, iškaltą uolos rūsyje. 54 Tai buvo padaryta penktadienį po pietų, pasiruošimo šabui dieną.

55 Kai kūnas buvo nuimtas, moterys iš Galilėjos sekė ir matė, kaip Jis buvo palaidotas.

56 Tada jos grįžo namo ir ruošė tepalus bei kvepalus balzamavimui, bet kol baigė, atėjo šeštadienis, todėl jos visą dieną ilsėjosi, kaip reikalauja žydų įstatymas.