1 And he spake a parable unto them to the end that they ought always to pray, and not to faint; 2 saying, There was in a city a judge, who feared not God, and regarded not man: 3 and there was a widow in that city; and she came oft unto him, saying, Avenge me of mine adversary. 4 And he would not for a while: but afterward he said within himself, Though I fear not God, nor regard man; 5 yet because this widow troubleth me, I will avenge her, lest she wear me out by her continual coming. 6 And the Lord said, Hear what the unrighteous judge saith. 7 And shall not God avenge his elect, that cry to him day and night, and yet he is longsuffering over them? 8 I say unto you, that he will avenge them speedily. Nevertheless, when the Son of man cometh, shall he find faith on the earth?

9 And he spake also this parable unto certain who trusted in themselves that they were righteous, and set all others at nought: 10 Two men went up into the temple to pray; the one a Pharisee, and the other a publican. 11 The Pharisee stood and prayed thus with himself, God, I thank thee, that I am not as the rest of men, extortioners, unjust, adulterers, or even as this publican. 12 I fast twice in the week; I give tithes of all that I get. 13 But the publican, standing afar off, would not lift up so much as his eyes unto heaven, but smote his breast, saying, God, be thou merciful to me a sinner. 14 I say unto you, This man went down to his house justified rather than the other: for every one that exalteth himself shall be humbled; but he that humbleth himself shall be exalted.

15 And they were bringing unto him also their babes, that he should touch them: but when the disciples saw it, they rebuked them. 16 But Jesus called them unto him, saying, Suffer the little children to come unto me, and forbid them not: for to such belongeth the kingdom of God. 17 Verily I say unto you, Whosoever shall not receive the kingdom of God as a little child, he shall in no wise enter therein.

18 And a certain ruler asked him, saying, Good Teacher, what shall I do to inherit eternal life? 19 And Jesus said unto him, Why callest thou me good? none is good, save one, even God. 20 Thou knowest the commandments, Do not commit adultery, Do not kill, Do not steal, Do not bear false witness, Honor thy father and mother. 21 And he said, All these things have I observed from my youth up. 22 And when Jesus heard it, he said unto him, One thing thou lackest yet: sell all that thou hast, and distribute unto the poor, and thou shalt have treasure in heaven: and come, follow me. 23 But when he heard these things, he became exceeding sorrowful; for he was very rich. 24 And Jesus seeing him said, How hardly shall they that have riches enter into the kingdom of God! 25 For it is easier for a camel to enter in through a needle’s eye, than for a rich man to enter into the kingdom of God. 26 And they that heard it said, Then who can be saved? 27 But he said, The things which are impossible with men are possible with God. 28 And Peter said, Lo, we have left our own, and followed thee. 29 And he said unto them, Verily I say unto you, There is no man that hath left house, or wife, or brethren, or parents, or children, for the kingdom of God’s sake, 30 who shall not receive manifold more in this time, and in the world to come eternal life.

31 And he took unto him the twelve, and said unto them, Behold, we go up to Jerusalem, and all the things that are written through the prophets shall be accomplished unto the Son of man. 32 For he shall be delivered up unto the Gentiles, and shall be mocked, and shamefully treated, and spit upon: 33 and they shall scourge and kill him: and the third day he shall rise again. 34 And they understood none of these things; and this saying was hid from them, and they perceived not the things that were said.

35 And it came to pass, as he drew nigh unto Jericho, a certain blind man sat by the way side begging: 36 and hearing a multitude going by, he inquired what this meant. 37 And they told him, that Jesus of Nazareth passeth by. 38 And he cried, saying, Jesus, thou son of David, have mercy on me. 39 And they that went before rebuked him, that he should hold his peace: but he cried out the more a great deal, Thou son of David, have mercy on me. 40 And Jesus stood, and commanded him to be brought unto him: and when he was come near, he asked him, 41 What wilt thou that I should do unto thee? And he said, Lord, that I may receive my sight. 42 And Jesus said unto him, Receive thy sight: thy faith hath made thee whole. 43 And immediately he received his sight, and followed him, glorifying God: and all the people, when they saw it, gave praise unto God.

1 Vieną dieną Jėzus mokė, kad reikia nuolatos melstis. 2 „Gyveno mieste teisėjas, – sakė Jis, – didelis bedievis. 3 To miesto našlė dažnai ateidavo prašyti, kad ją apgintų nuo skriaudiko. 4,5 Jis kurį laiką spyrėsi, bet pagaliau nusileido." „Nebijau nei Dievo, nei žmonių, – pasakė jis sau, – bet ši moteris labai įkyri. Aš apginsiu jos teises, nes čia vaikščiodama ji mane vargina!" 6 Tada Viešpats pasakė: 7 „Jeigu net blogas teisėjas pavargo, nejaugi Dievas neapgins Savo žmonių, kurie Jo šaukiasi dieną naktį. 8 Taip! Jis jiems greitai atsakys! Tačiau svarbiausia tai: kai grįsiu Aš, Mesijas, kiek rasiu nepraradusių tikėjimo ir besimeldžiančių?"

9 Šią istoriją Jis papasakojo keliems žmonėms, kurie gyrėsi savo dorybe, o kitus niekino: 10 „Du vyrai nuėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo išdidus, įsitikinęs savo teisumu fariziejus, o kitas – muitininkas. 11 Išdidusis fariziejus meldėsi: „Ačiū Dievui, aš nesu nusidėjėlis kaip kiti, ypač kaip šis muitininkas! Aš nesu sukčius, svetimoteriautojas. 12 Aš pasninkauju du kartus per savaitę. Aš duodu Dievui dešimtinę nuo to, ką pelnau." 13 O muitininkas stovėjo atokiau ir nedrįso besimelsdamas nė akių pakelti į dangų, tik liūdnai mušėsi į krūtinę, šaukdamas: „Dieve, pasigailėk manęs, nusidėjėlio." 14 Aš sakau jums, šitas nusidėjėlis, o ne fariziejus grįžo namo išteisintas! Nes išdidieji bus pažeminti, o pažemintieji bus išaukštinti."

15 Vieną dieną keletas motinų atnešė savo kūdikius, kad Jis juos paliestų ir palaimintų. Bet mokiniai liepė joms pasišalinti. 16,17 Tada Jėzus sukvietė vaikus ir pasakė mokiniams: „Leiskite mažutėliams eiti pas Mane! Niekada nevarykite jų šalin! Nes Dievo karalystė priklauso žmonėms, kurių širdys pasitikinčios kaip šių vaikų. Kas neturi tokio tikėjimo, niekada neįeis pro karalystės vartus!"

18 Kartą žydų religijos vadovas paklausė Jo: „Gerasis Mokytojau, ką aš turiu daryti, kad patekčiau į dangų?" 19 „Ar supranti, ką sakai, kai vadini Mane geru? – Jėzus paklausė jį. – Tik Dievas iš tiesų geras, o ne kas kitas. 20 Tu juk žinai dešimt Dievo įsakymų: nesvetimoteriauk, nežudyk, nevok, nemeluok, gerbk tėvus ir taip toliau." 21 Žmogus atsakė: „Aš laikiausi šitų įsakymų nuo vaikystės." 22 „Dar vieno dalyko tau trūksta, – pasakė Jėzus. – Parduok visa, ką turi, ir atiduok pinigus vargšams. Už tai gausi atpildą danguje. Tada ateik ir sek paskui Mane." 23 Kai žmogus tai išgirdo, nuėjo nuliūdęs, nes jis buvo labai turtingas.

24 Jėzus jį stebėjo nueinantį ir tada pasakė Savo mokiniams: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę! 25 Lengviau kupranugariui pralįsti pro adatos skylutę, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę." 26 Tie, kurie girdėjo, sušuko: „Jeigu ją yra sunku pasiekti – kaip apskritai kas nors gali išsigelbėti?" 27 Jis atsakė: „Dievas gali padaryti tai, ko žmogus negali."

28 Petras pasakė: „Mes palikome savo namus ir nusekėme paskui Tave." 29 „Taip, – atsakė Jėzus. – Visiems, kurie kaip ir jūs paliko namus, žmoną, brolius, tėvus, vaikus dėl Dievo karalystės, 30 dabar bus atlyginta daug kartų daugiau; o taip pat jie gaus amžinąjį gyvenimą būsimajame amžiuje."

31 Surinkęs dvylika apaštalų, Jis pasakė: „Kaip jūs žinote, mes vykstame į Jeruzalę. Kai ten nuvyksime, išsipildys senųjų pranašų žodžiai apie Mane. 32 Aš būsiu atiduotas pagonių pajuokai, išgėdintas, apspjaudytas, 33 nuplaktas ir nužudytas. Trečią dieną Aš prisikelsiu." 34 Bet jie nieko nesuprato, kas buvo sakoma, nes Jis kalbėjo lyg užuominomis.

35 Kai jie pasiekė Jerichą, šalikelėje sėdėjo vienas aklas keliauninkas, prašydamas išmaldos. 36 Išgirdęs praeinančios minios triukšmą, jis paklausė, kas vyksta. 37 Jam pasakė, kad pro šalį eina Jėzus iš Nazareto, 38 todėl jis pradėjo šaukti: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!" 39 Minia prieštaravo, bandydama nutildyti, bet jis tik dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs." 40 Kai Jėzus atėjo į tą vietą, Jis sustojo. „Atveskit akląjį čia", – tarė Jis. 41 Po to kreipėsi į akląjį: „Ko nori?" „Viešpatie, – maldavo tasai, – grąžink man regėjimą!" 42 Ir Jėzus sutiko: „Gerai, praregėk! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave!" 43 Žmogus tuojau praregėjo ir nusekė paskui Jėzų, šlovindamas Dievą. Ir visi, kurie matė šį stebuklą, taip pat šlovino Dievą.