1 Now there were some present at that very season who told him of the Galilæans, whose blood Pilate had mingled with their sacrifices. 2 And he answered and said unto them, Think ye that these Galilæans were sinners above all the Galilæans, because they have suffered these things? 3 I tell you, Nay: but, except ye repent, ye shall all in like manner perish. 4 Or those eighteen, upon whom the tower in Siloam fell, and killed them, think ye that they were offenders above all the men that dwell in Jerusalem? 5 I tell you, Nay: but, except ye repent, ye shall all likewise perish.

6 And he spake this parable; A certain man had a fig tree planted in his vineyard; and he came seeking fruit thereon, and found none. 7 And he said unto the vinedresser, Behold, these three years I come seeking fruit on this fig tree, and find none: cut it down; why doth it also cumber the ground? 8 And he answering saith unto him, Lord, let it alone this year also, till I shall dig about it, and dung it: 9 and if it bear fruit thenceforth, well; but if not, thou shalt cut it down.

10 And he was teaching in one of the synagogues on the sabbath day. 11 And behold, a woman that had a spirit of infirmity eighteen years; and she was bowed together, and could in no wise lift herself up. 12 And when Jesus saw her, he called her, and said to her, Woman, thou art loosed from thine infirmity. 13 And he laid his hands upon her: and immediately she was made straight, and glorified God. 14 And the ruler of the synagogue, being moved with indignation because Jesus had healed on the sabbath, answered and said to the multitude, There are six days in which men ought to work: in them therefore come and be healed, and not on the day of the sabbath. 15 But the Lord answered him, and said, Ye hypocrites, doth not each one of you on the sabbath loose his ox or his ass from the stall, and lead him away to watering? 16 And ought not this woman, being a daughter of Abraham, whom Satan had bound, lo, these eighteen years, to have been loosed from this bond on the day of the sabbath? 17 And as he said these things, all his adversaries were put to shame: and all the multitude rejoiced for all the glorious things that were done by him.

18 He said therefore, Unto what is the kingdom of God like? and whereunto shall I liken it? 19 It is like unto a grain of mustard seed, which a man took, and cast into his own garden; and it grew, and became a tree; and the birds of the heaven lodged in the branches thereof.

20 And again he said, Whereunto shall I liken the kingdom of God? 21 It is like unto leaven, which a woman took and hid in three measures of meal, till it was all leavened.

22 And he went on his way through cities and villages, teaching, and journeying on unto Jerusalem. 23 And one said unto him, Lord, are they few that are saved? And he said unto them, 24 Strive to enter in by the narrow door: for many, I say unto you, shall seek to enter in, and shall not be able. 25 When once the master of the house is risen up, and hath shut to the door, and ye begin to stand without, and to knock at the door, saying, Lord, open to us; and he shall answer and say to you, I know you not whence ye are; 26 then shall ye begin to say, We did eat and drink in thy presence, and thou didst teach in our streets; 27 and he shall say, I tell you, I know not whence ye are; depart from me, all ye workers of iniquity. 28 There shall be the weeping and the gnashing of teeth, when ye shall see Abraham, and Isaac, and Jacob, and all the prophets, in the kingdom of God, and yourselves cast forth without. 29 And they shall come from the east and west, and from the north and south, and shall sit down in the kingdom of God. 30 And behold, there are last who shall be first, and there are first who shall be last.

31 In that very hour there came certain Pharisees, saying to him, Get thee out, and go hence: for Herod would fain kill thee. 32 And he said unto them, Go and say to that fox, Behold, I cast out demons and perform cures to-day and to-morrow, and the third day I am perfected. 33 Nevertheless I must go on my way to-day and to-morrow and the day following: for it cannot be that a prophet perish out of Jerusalem. 34 O Jerusalem, Jerusalem, that killeth the prophets, and stoneth them that are sent unto her! how often would I have gathered thy children together, even as a hen gathereth her own brood under her wings, and ye would not! 35 Behold, your house is left unto you desolate: and I say unto you, Ye shall not see me, until ye shall say, Blessed is he that cometh in the name of the Lord.

1 Tuo laiku Jam buvo pranešta, kad Pilotas nužudė keletą žydų iš Galilėjos, kai jie aukojo Jeruzalės šventykloje. 2 „Ar jūs manote, kad jie buvo didesni nusidėjėliai už bet kuriuos kitus žmones iš Galilėjos? 3 Visai ne. Ar nesuprantate, kad ir jūs žūsite, jei eisite blogais keliais ir neatsisakysite paikų įpročių ir neatsisuksite į Dievą? 4 O kaipgi tie aštuoniolika vyrų, kurie žuvo Siloamo bokštui užgriuvus ant jų? Ar jie buvo patys didžiausi nusidėjėliai Jeruzalėje? 5 Visai ne. Ir jūs taip pat žūsite, jei neatgailausite."

6 Tada Jis papasakojo tokią istoriją: „Žmogus sode pasodino figos medį ir eidavo žiūrėti, ar neužaugo ant jo koks vaisius, bet vis grįždavo nusivylęs. 7 Pagaliau jis liepė sodininkui medį nukirsti: „Aš laukiau tris metus, bet jis nedavė nė vieno figos vaisiaus! – pasakė jis. – Kam su juo dar vargti? Jis užima vietą, kurią mes galime kitiems tikslams panaudoti!" 8 „Duokim medžiui dar vieną progą, – pasakė sodininkas. – Palikite jį dar kitiems metams, aš ypatingai jį globosiu ir gausiai tręšiu. 9 Jei kitais metais figa duos vaisių – puiku, jei ne, aš ją nupjausiu!"

10 Vieną šeštadienį mokydamas sinagogoje, 11 Jis pastebėjo ligos išvargintą moterį, kuri aštuoniolika metų buvo susitraukusi ir negalėjo išsitiesti. 12 Pasišaukęs ją, Jėzus pasakė: „Moterie, tu esi pagydyta nuo ligos!" 13 Jis palietė ją, ir ji tuojau pat išsitiesino. Kaip ji šlovino Dievą ir dėkojo Jam! 14 Bet vietos žydų vadovas, sinagogos vyresnysis, supyko todėl, kad Jėzus ją gydė šeštadienį. „Savaitė turi šešias darbo dienas! – rėkė jis miniai. – Tomis dienomis tegu ateina gydytis, bet tik ne šeštadienį!" 15 Viešpats atsakė: „Tu veidmainy! Ar tu šeštadienį nedirbi! Ar neatriši tvartuose gyvulių nuo ėdžių, ar nenuvedi jų vandens atsigerti šeštadienį? 16 Ar Aš negerai darau vien dėl to, kad šiandien šeštadienis, juk Aš išgelbsčiu šią žydų moterį iš velnio vergijos, kurioje jis laikė ją aštuoniolika metų?" 17 Jo priešai susigėdo. Ir visi žmonės džiaugėsi nuostabiais dalykais, kuriuos Jis padarė.

18 Dabar Jis pradėjo jiems aiškinti apie Dievo karalystę: „Kokia yra Dievo karalystė? – Jis paklausė. – Ką Aš apie ją galiu pasakyti? 19 Ji panaši į mažą garstyčios grūdą, pasodintą sode; jis greitai išauga į aukštą krūmą ir paukščiai gyvena jo šakose.

20,21 Ji panaši į mieles, įminkytas tešlon, kurios kyla nematomai, kol visa tešla iškyla ir palengvėja."

22 Jis keliavo į Jeruzalę, pakeliui sakydamas pamokslus miestuose bei kaimuose. 23 Kažkas Jį paklausė: „Ar tik keletas išsigelbės?" Ir Jis atsakė: 24,25 „Durys į dangų siauros. Stenkitės įeiti, nes po to, kai šeimos galva užrakins duris, bus per vėlu. Jei tada stovėsite lauke ir belsitės maldaudami: „Viešpatie, atverk mums duris", Jis atsakys: „Aš jūsų nepažįstu." 26 „Bet mes valgėme su Tavimi ir Tu mokei gatvėse", – jūs pasakysite. 27 O Jis atsakys: „Sakau jums, Aš jūsų nepažįstu. Jūs negalite čia įeiti dėl savo kaltės. Eikite lauk!"

28 Ten bus didelis verksmas ir dantų griežimas, kai jūs būsite lauke ir matysite Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus Dievo karalystėje, 29 nes žmonės ateis ten iš viso pasaulio. 30 Tai įsidėmėkite: kurie dabar niekinami, tada bus labai vertinami, ir daug tų, kurie dabar šlovinami, tada bus mažiausiai pagerbti."

31 Po kelių minučių keli fariziejai Jam pasakė: „Eik iš čia, jei nori likti gyvas, nes karalius Erodas Tave seka." 32 Jėzus atsakė: „Eik ir pasakyk tam lapei, kad Aš ir toliau išvarinėsiu demonus ir darysiu stebuklus, gydydamas 33 šiandien, rytoj ir poryt. Juk Dievo pranašas turi mirti tik Jeruzalėje.

34 O Jeruzale, Jeruzale! Mieste, žudantis pranašus! Mieste, akmenimis užmušąs tuos, kurie siųsti tau padėti. Kaip dažnai Aš norėjau surinkti tavo vaikus į krūvą, kaip višta savo viščiukus po sparnais, bet tu neleidai. 35 O dabar jūsų namai palikti bei apleisti. Ir jūs Manęs nebepamatysite, kol nepasakysite: „Pasveikintas, kuris ateina Viešpaties vardu."