1 And Paul, looking stedfastly on the council, said, Brethren, I have lived before God in all good conscience until this day. 2 And the high priest Ananias commanded them that stood by him to smite him on the mouth. 3 Then said Paul unto him, God shall smite thee, thou whited wall: and sittest thou to judge me according to the law, and commandest me to be smitten contrary to the law? 4 And they that stood by said, Revilest thou God’s high priest? 5 And Paul said, I knew not, brethren, that he was high priest: for it is written, Thou shalt not speak evil of a ruler of thy people. 6 But when Paul perceived that the one part were Sadducees and the other Pharisees, he cried out in the council, Brethren, I am a Pharisee, a son of Pharisees: touching the hope and resurrection of the dead I am called in question. 7 And when he had so said, there arose a dissension between the Pharisees and Sadducees; and the assembly was divided. 8 For the Sadducees say that there is no resurrection, neither angel, nor spirit; but the Pharisees confess both. 9 And there arose a great clamor: and some of the scribes of the Pharisees’ part stood up, and strove, saying, We find no evil in this man: and what if a spirit hath spoken to him, or an angel? 10 And when there arose a great dissension, the chief captain, fearing lest Paul should be torn in pieces by them, commanded the soldiers to go down and take him by force from among them, and bring him into the castle.

11 And the night following the Lord stood by him, and said, Be of good cheer: for as thou hast testified concerning me at Jerusalem, so must thou bear witness also at Rome.

12 And when it was day, the Jews banded together, and bound themselves under a curse, saying that they would neither eat nor drink till they had killed Paul. 13 And they were more than forty that made this conspiracy. 14 And they came to the chief priests and the elders, and said, We have bound ourselves under a great curse, to taste nothing until we have killed Paul. 15 Now therefore do ye with the council signify to the chief captain that he bring him down unto you, as though ye would judge of his case more exactly: and we, before he comes near, are ready to slay him. 16 But Paul’s sister’s son heard of their lying in wait, and he came and entered into the castle and told Paul. 17 And Paul called unto him one of the centurions, and said, Bring this young man unto the chief captain; for he hath something to tell him. 18 So he took him, and brought him to the chief captain, and saith, Paul the prisoner called me unto him, and asked me to bring this young man unto thee, who hath something to say to thee. 19 And the chief captain took him by the hand, and going aside asked him privately, What is it that thou hast to tell me? 20 And he said, The Jews have agreed to ask thee to bring down Paul to-morrow unto the council, as though thou wouldest inquire somewhat more exactly concerning him. 21 Do not thou therefore yield unto them: for there lie in wait for him of them more than forty men, who have bound themselves under a curse, neither to eat nor to drink till they have slain him: and now are they ready, looking for the promise from thee. 22 So the chief captain let the young man go, charging him, Tell no man that thou hast signified these things to me. 23 And he called unto him two of the centurions, and said, Make ready two hundred soldiers to go as far as Cæsarea, and horsemen threescore and ten, and spearmen two hundred, at the third hour of the night: 24 and he bade them provide beasts, that they might set Paul thereon, and bring him safe unto Felix the governor. 25 And he wrote a letter after this form:

26 Claudius Lysias unto the most excellent governor Felix, greeting. 27 This man was seized by the Jews, and was about to be slain of them, when I came upon them with the soldiers and rescued him, having learned that he was a Roman. 28 And desiring to know the cause wherefore they accused him, I brought him down unto their council: 29 whom I found to be accused about questions of their law, but to have nothing laid to his charge worthy of death or of bonds. 30 And when it was shown to me that there would be a plot against the man, I sent him to thee forthwith, charging his accusers also to speak against him before thee.

31 So the soldiers, as it was commanded them, took Paul and brought him by night to Antipatris. 32 But on the morrow they left the horsemen to go with him, and returned to the castle: 33 and they, when they came to Cæsarea and delivered the letter to the governor, presented Paul also before him. 34 And when he had read it, he asked of what province he was; and when he understood that he was of Cilicia, 35 I will hear thee fully, said he, when thine accusers also are come: and he commanded him to be kept in Herod’s palace.

1 Atidžiai ir įdėmiai stebėdamas tarybą, Paulius prabilo: „Broliai, aš visuomet gyvenau visiškai švaria sąžine Dievo akivaizdoje!" 2 Tuojau vyriausias kunigas Ananijas įsakė šalia Pauliaus stovintiems smogti jam per burną. 3 Paulius jam tarė: „Tave Dievas muš, tu, netašytas stuobry! Koks tu teisėjas, kad pats laužai įstatymą liepdamas mane mušti?" 4 Stovėję šalia Pauliaus jį įspėjo: „Tu taip kalbi su vyriausiuoju Dievo kunigu?" 5 „Aš nežinojau, kad jis – vyriausiasis kunigas, Rašte pasakyta: „Niekada blogai nekalbėk apie bet kurį iš savo vadovų."

6 Po to Paulius kažką sugalvojo. Viena tarybos dalis buvo sadukiejai, kita dalis – fariziejai. Todėl jis sušuko: „Broliai, aš fariziejus kaip ir visi mano protėviai. Ir jūs mane teisiate, kadangi tikiu mirusiųjų prisikėlimu!" 7 Tada taryba pasidalijo į dvi grupes: fariziejai buvo nusiteikę prieš sadukiejus, 8 kadangi sadukiejai neigė prisikėlimą, angelus, net amžiną dvasios buvimą, o fariziejai visus dalykus pripažino. 9 Kilo didelis klegesys. Keli žydų vadovai pašoko ginčytis, kad Paulius teisus. „Mes nerandame nieko blogo jame, – jie šaukė. – Greičiausiai jam kalbėjo dvasia ar angelas kelyje į Damaską." 10 Ginčams stiprėjant, Paulių tampė iš visų pusių, stumdydami į priekį ir atgal. Pagaliau tribūnas, bijodamas, kad jie nesudraskytų Pauliaus, įsakė nuvesti jį į kareivių stovyklą.

11 Kitą naktį Pauliui pasirodė Viešpats ir tarė jam: „Nesijaudink, Pauliau! Kaip liudijai apie Mane žmonėms čia, Jeruzalėje, taip reikės tau liudyti ir Romoje."

12,13 Kitą rytą susirinko per keturiasdešimt žydų ir prisiekė, kad nei valgys, nei gers, kol nenužudys Pauliaus. 14 Paskui nuėjo pas aukštuosius kunigus bei seniūnus ir papasakojo jiems, ką buvo nusprendę. 15 „Paprašykite tribūno, kad vėl atvestų Paulių į tarybą, – jie reikalavo. – Apsimeskite, kad dar norėtumėte duoti jam keletą klausimų. Mes užmušime jį kelyje." 16 Bet Pauliaus sūnėnas sužinojo apie jų planą, atėjo į kareivines ir pranešė Pauliui. 17 Paulius, pasivadinęs vieną šimtininką, paprašė: „Nuvesk šį jaunuolį pas tribūną. Jis turi kai ką svarbaus jam pasakyti." 18 Taip šimtininkas ir padarė, paaiškindamas: „Kalinys Paulius pasikvietė mane ir paprašė atvesti pas tave šį jaunuolį, kuris nori tau kai ką pranešti." 19 Tribūnas, paėmęs jį už rankos, pasivedėjo į šalį ir paklausė: „Apie ką turi man pranešti, jaunuoli?" 20 „Rytoj žydai susitarė prašyti tave, kad nuvestum Paulių į teismo tarybą, neva norėdami gauti daugiau informacijos, – pranešė jis. – 21 Nedarykite to! Kelyje tykos daugiau kaip keturiasdešimt vyrų, pasiruošę užpulti ir užmušti jį. Jie prisiekė nei valgyti, nei gerti, kol jį nužudys. Dabar jie jau čia, tikėdamiesi, kad tu išpildysi jų prašymą." 22 „Tegu nė vienas nežino, kad tu man tai pasakei", – tribūnas įspėjo išeinantį jaunuolį.

23,24 Pasišaukęs du šimtininkus, tribūnas įsakė: „Pasiimkite du šimtus kareivių, kad dar šį vakarą devintą valandą galėtumėte vykti į Cezarėją. Paimkite du šimtus ietininkų ir septyniasdešimt raitelių. Parūpinkite Pauliui arklį ir sveiką pristatykite ji valdytojui Feliksui." 25 Paskui jis valdytojui parašė tokį laišką:

26 „Klaudijas Lisijas kilniausiajam valdytojui Feliksui siunčia sveikinimą.

27 Šį žmogų žydai sugavo ir norėjo nužudyti, bet aš pasiunčiau kareivius išvaduoti jį, nes sužinojau, kad jis Romos pilietis. 28 Tada nuvežiau jį į jų teismo tarybą, norėdamas sužinoti, už ką jis kaltinamas. 29 Greitai supratau, jog žydai ginčijosi dėl savo įsitikinimų, tačiau jis nebuvo apkaltintas, todėl negalėjo būti nubaustas kalėjimu ar mirtimi. 30 Kai man buvo pranešta apie šį sąmokslą, aš nusprendžiau pasiųsti jį pas tave, o jo kaltintojams pasakysiu, kad savo kaltinimus pateiktų tau."

31 Kaip buvo įsakyta, kareiviai nakčia nuvedė Paulių į Antipatridę. 32 Rytojaus dieną jie grįžo į kareivines, palikę jį su raiteliais, kad nugabentų jį į Cezarėją, 33 Atvykę į Cezarėją, jie pristatė valdytojui Paulių ir atidavė laišką. 34 Perskaitęs jį, valdytojas paklausė Pauliaus, iš kur jis esąs. „Iš Kilikijos", – atsakė Paulius. 35 „Aš išsamiai susipažinsiu su tavo byla, kai atvyks tavo kaltintojai", – jam pasakė valdytojas ir įsakė laikyti jį kalėjime karaliaus Erodo pretorijuje.