1 Now there was a certain man in Cæsarea, Cornelius by name, a centurion of the band called the Italian band, 2 a devout man, and one that feared God with all his house, who gave much alms to the people, and prayed to God always. 3 He saw in a vision openly, as it were about the ninth hour of the day, an angel of God coming in unto him, and saying to him, Cornelius. 4 And he, fastening his eyes upon him, and being affrighted, said, What is it, Lord? And he said unto him, Thy prayers and thine alms are gone up for a memorial before God. 5 And now send men to Joppa, and fetch one Simon, who is surnamed Peter: 6 he lodgeth with one Simon a tanner, whose house is by the sea side. 7 And when the angel that spake unto him was departed, he called two of his household-servants, and a devout soldier of them that waited on him continually; 8 and having rehearsed all things unto them, he sent them to Joppa.

9 Now on the morrow, as they were on their journey, and drew nigh unto the city, Peter went up upon the housetop to pray, about the sixth hour: 10 and he became hungry, and desired to eat: but while they made ready, he fell into a trance; 11 and he beholdeth the heaven opened, and a certain vessel descending, as it were a great sheet, let down by four corners upon the earth: 12 wherein were all manner of fourfooted beasts and creeping things of the earth and birds of the heaven. 13 And there came a voice to him, Rise, Peter; kill and eat. 14 But Peter said, Not so, Lord; for I have never eaten anything that is common and unclean. 15 And a voice came unto him again the second time, What God hath cleansed, make not thou common. 16 And this was done thrice: and straightway the vessel was received up into heaven.

17 Now while Peter was much perplexed in himself what the vision which he had seen might mean, behold, the men that were sent by Cornelius, having made inquiry for Simon’s house, stood before the gate, 18 and called and asked whether Simon, who was surnamed Peter, were lodging there. 19 And while Peter thought on the vision, the Spirit said unto him, Behold, three men seek thee. 20 But arise, and get thee down, and go with them, nothing doubting: for I have sent them. 21 And Peter went down to the men, and said, Behold, I am he whom ye seek: what is the cause wherefore ye are come? 22 And they said, Cornelius a centurion, a righteous man and one that feareth God, and well reported of by all the nation of the Jews, was warned of God by a holy angel to send for thee into his house, and to hear words from thee. 23 So he called them in and lodged them.

And on the morrow he arose and went forth with them, and certain of the brethren from Joppa accompanied him. 24 And on the morrow they entered into Cæsarea. And Cornelius was waiting for them, having called together his kinsmen and his near friends. 25 And when it came to pass that Peter entered, Cornelius met him, and fell down at his feet, and worshipped him. 26 But Peter raised him up, saying, Stand up; I myself also am a man. 27 And as he talked with him, he went in, and findeth many come together: 28 and he said unto them, Ye yourselves know how it is an unlawful thing for a man that is a Jew to join himself or come unto one of another nation; and yet unto me hath God showed that I should not call any man common or unclean: 29 wherefore also I came without gainsaying, when I was sent for. I ask therefore with what intent ye sent for me. 30 And Cornelius said, Four days ago, until this hour, I was keeping the ninth hour of prayer in my house; and behold, a man stood before me in bright apparel, 31 and saith, Cornelius, thy prayer is heard, and thine alms are had in remembrance in the sight of God. 32 Send therefore to Joppa, and call unto thee Simon, who is surnamed Peter; he lodgeth in the house of Simon a tanner, by the sea side. 33 Forthwith therefore I sent to thee; and thou hast well done that thou art come. Now therefore we are all here present in the sight of God, to hear all things that have been commanded thee of the Lord. 34 And Peter opened his mouth, and said,

Of a truth I perceive that God is no respecter of persons: 35 but in every nation he that feareth him, and worketh righteousness, is acceptable to him. 36 The word which he sent unto the children of Israel, preaching good tidings of peace by Jesus Christ (he is Lord of all)— 37 that saying ye yourselves know, which was published throughout all Judæa, beginning from Galilee, after the baptism which John preached; 38 even Jesus of Nazareth, how God anointed him with the Holy Spirit and with power: who went about doing good, and healing all that were oppressed of the devil; for God was with him. 39 And we are witnesses of all things which he did both in the country of the Jews, and in Jerusalem; whom also they slew, hanging him on a tree. 40 Him God raised up the third day, and gave him to be made manifest, 41 not to all the people, but unto witnesses that were chosen before of God, even to us, who ate and drank with him after he rose from the dead. 42 And he charged us to preach unto the people, and to testify that this is he who is ordained of God to be the Judge of the living and the dead. 43 To him bear all the prophets witness, that through his name every one that believeth on him shall receive remission of sins.

44 While Peter yet spake these words, the Holy Spirit fell on all them that heard the word. 45 And they of the circumcision that believed were amazed, as many as came with Peter, because that on the Gentiles also was poured out the gift of the Holy Spirit. 46 For they heard them speak with tongues, and magnify God. Then answered Peter, 47 Can any man forbid the water, that these should not be baptized, who have received the Holy Spirit as well as we? 48 And he commanded them to be baptized in the name of Jesus Christ. Then prayed they him to tarry certain days.

1 Cezarėjoje gyveno romėnų armijos karininkas Kornelijus, italų kohortos šimtininkas. 2 Jis buvo pamaldus žmogus, giliai nuolankus, kaip ir visi jo namiškiai. Jis dosniai šelpdavo žmones ir ištvermingai melsdavosi Dievui. 3 Vieną popietę, apie trečią valandą, kai jis nemiegojo, regėjime pamatė Dievo angelą, kuris tarė: „Kornelijau!" 4 Kornelijus pažvelgė į jį išsigandęs. „Kas yra, Viešpatie?" – jis paklausė angelo. Angelas jam atsakė: „Tavo maldos ir išmaldos Dievo akyse neliko nepastebėtos! 5 Pasiųsk keletą vyrų į Jopę, kad surastų žmogų, vardu Simonas Petras, 6 kuris svečiuojasi pas Simoną kailiadirbį, kurio namai stovi ant jūros kranto, ir pakviesk, kad jis ateitų tavęs aplankyti." 7 Vos tik angelas pasitraukė, Kornelijus pasišaukė du namiškius tarnus ir vieną pamaldų kareivį iš patarnautojų 8 ir visa, kas atsitiko, jiems išaiškinęs, išsiuntė į Jopę.

9,10 Rytojaus dieną, jiems besiartinant prie miesto, Petras užlipo ant plokščiastogio pasimelsti. Buvo vidurdienis, ir jis pasijuto išalkęs. Bet kol buvo ruošiamas maistas, jį aplankė Šventoji Dvasia. 11 Jis pamatė atsivėrusį dangų ir didelę storą drobinę paklodę lyg maršką, už keturių kampų nuleidžiamą ant žemės. 12 Joje buvo įvairiausių gyvūnų, gyvačių ir paukščių (žydų draudžiamų vartoti maistui). 13 Tada balsas jam pasakė: „Kelkis, Petrai, pjauk ir valgyk ką nori!" 14 „Viešpatie, niekada gyvenime aš nevalgiau tokių sutvėrimų, nes žydų įstatymai juos draudžia valgyti", – atsakė Petras. 15 Balsas vėl kalbėjo: „Ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu!" 16 Regėjimas pasikartojo tris kartus. Tada drobinis padėklas vėl pakilo į dangų.

17 Petras buvo tarsi pritrenktas. Ką regėjimas galėtų reikšti? Ką jam reikia daryti? Kaip tik tada Kornelijaus siųsti vyrai rado namą ir, stovėdami už vartų, 18 teiravosi, ar Simonas Petras gyvena šioje vietoje! 19 Tuo tarpu, kol Petras buvo regėjimo apstulbintas, Šventoji Dvasia jam pasakė: „Trys vyrai ieško tavęs. 20 Lipk žemyn, sutik juos ir keliauk su jais. Viskas tvarkoje. Tai aš juos siunčiau." 21 Taip Petras nulipo žemyn ir tarė: „Štai ir aš, kurio ieškote. Su kokiu reikalu atėjote?" 22 Tada jie papasakojo jam apie romėnų karininką Kornelijų, teisų ir pamaldų, visų žydų didžiai gerbiamą žmogų, gavusį angelo nurodymą pasikviesti Petrą į savo namus ir išklausyti jo pamokymų. 23 Taigi Petras pasikvietė juos į vidų ir priglaudė nakčiai. Kitą rytą jis iškeliavo su jais, lydimas keleto kitų tikinčiųjų iš Jopės.

24 Rytojaus dieną jie atvyko į Cezarėją. Kornelijus jau laukė jo, sukvietė gimines ir artimuosius draugus. 25 Petrui įėjus į jo namus, Kornelijus puolė prie jo kojų, išreikšdamas jam pagarbą. 26 Bet Petras pasakė: „Kelkis! Aš ne Dievas!" 27 Jis atsikėlė, ir jie kurį laiką kalbėjosi, tada įėjo į vidų, kur buvo susirinkę žmonės. 28 Petras prabilo: „Jūs žinote, kad man nedera vaikščioti po pagonių namus. Bet regėjime man Viešpats parodė, kad negalima jokio žmogaus laikyti žemesniu. 29 Taigi atvykau, kai tik mane pakvietė. Dabar pasakykite, kokiu reikalu mane pakvietėte?" 30 Kornelijus atsakė: „Prieš keturias dienas aš meldžiausi įprastą popietės valandą. Tik štai stojo prieš mane vyras spindinčiais drabužiais! 31 Jis man tarė: „Kornelijau, tavo maldos išklausytos ir Dievas prisiminė tavo maldas. 32 Dabar siųsk keletą vyrų į Jopę ir pasikviesk Simoną, vadinamą Petru, kuris apsistojęs kailiadirbio namuose prie jūros." 33 Taigi aš tuojau pasiunčiau pas tave žmones, o tu gerai padarei, kad taip greitai atvykai. Štai mes dabar čia, Viešpaties akivaizdoje, laukiame norėdami išgirsti, kas tau Viešpaties įsakyta!"

34 Tada Petras atsakė: „Aš labai aiškiai matau, kad žydai ne vieni yra Dievo mylimi! 35 Kiekvienoje tautoje yra Jį garbinančių geradarių, ir jie Jam mieli. 36 Aš esu tikras, kad jūs girdėjote apie gerąją naujieną Izraelio žmonėms. Per Jėzų Mesiją, kuris yra visos kūrinijos Viešpats, ateina ramybė. 37 Ši naujiena pasklido po visą Judėją po Jono Krikštytojo misijos Galilėjoje. 38 Jūs taip pat žinote, kad Jėzui iš Nazareto Dievas įkvėpė Šventąją Dvasią ir suteikė galybę, todėl Jis keliavo darydamas gera ir gydydamas visus piktųjų dvasių apsėstuosius, nes Dievas buvo su Juo.

39 Mes, apaštalai, esame liudininkai to, ką Jis yra padaręs Izraelyje ir Jeruzalėje, kur Jis buvo nužudytas ant kryžiaus. 40,41 Bet trečią dieną Dievas Jį prikėlė iš numirusių, leido Jam pasirodyti ne visai tautai, bet Dievo iš anksto paskirtiems žmonėms. 42 Jis mus siuntė visur skelbti gerąją naujieną ir liudyti, kad Jėzus – Dievo paskirtasis, visų gyvųjų ir mirusiųjų Teisėjas. 43 Apie Jį visi pranašai liudijo sakydami, kad kiekvienas, kas Juo tiki, gauna Jo vardu nuodėmių atleidimą."

44 Petrui pasakojant tuos dalykus, Šventoji Dvasia aplankė visus, kurie klausėsi jo žodžio. 45 Žydai, kurie buvo atvykę drauge su Petru, labai stebėjosi, kad Šventosios Dvasios dovana buvo duodama ir pagonims! 46,47 Dėl to nėra abejonės, nes jie girdėjo juos kalbant įvairiomis kalbomis ir šlovinant Dievą. Petras paklausė: „Argi kas galėtų dabar neleisti man juos krikštyti, jeigu juos, kaip ir mus, jau aplankė Šventoji Dvasia?" 48 Jis krikštijo juos Jėzaus Kristaus, vardu. Paskui Kornelijus prašė jį pasilikti dar kelias dienas.