1 And after five days the high priest Ananias came down with certain elders, and with an orator, one Tertullus; and they informed the governor against Paul. 2 And when he was called, Tertullus began to accuse him, saying,

Seeing that by thee we enjoy much peace, and that by thy providence evils are corrected for this nation, 3 we accept it in all ways and in all places, most excellent Felix, with all thankfulness. 4 But, that I be not further tedious unto thee, I entreat thee to hear us of thy clemency a few words. 5 For we have found this man a pestilent fellow, and a mover of insurrections among all the Jews throughout the world, and a ringleader of the sect of the Nazarenes: 6 who moreover assayed to profane the temple: on whom also we laid hold: 7 *24:7 Some ancient authorities insert and we would have judged him according to our law. But the chief captain Lysias came, and with great violence took him away out of our hands, commanding his accusers to come before thee. 8 from whom thou wilt be able, by examining him thyself, to take knowledge of all these things whereof we accuse him. 9 And the Jews also joined in the charge, affirming that these things were so.

10 And when the governor had beckoned unto him to speak, Paul answered,

Forasmuch as I know that thou hast been of many years a judge unto this nation, I cheerfully make my defence: 11 seeing that thou canst take knowledge that it is not more than twelve days since I went up to worship at Jerusalem: 12 and neither in the temple did they find me disputing with any man or stirring up a crowd, nor in the synagogues, nor in the city. 13 Neither can they prove to thee the things whereof they now accuse me. 14 But this I confess unto thee, that after the Way which they call a sect, so serve I the God of our fathers, believing all things which are according to the law, and which are written in the prophets; 15 having hope toward God, which these also themselves look for, that there shall be a resurrection both of the just and unjust. 16 Herein I also exercise myself to have a conscience void of offence toward God and men always. 17 Now after some years I came to bring alms to my nation, and offerings: 18 amidst which they found me purified in the temple, with no crowd, nor yet with tumult: but there were certain Jews from Asia— 19 who ought to have been here before thee, and to make accusation, if they had aught against me. 20 Or else let these men themselves say what wrong-doing they found when I stood before the council, 21 except it be for this one voice, that I cried standing among them, Touching the resurrection of the dead I am called in question before you this day.

22 But Felix, having more exact knowledge concerning the Way, deferred them, saying, When Lysias the chief captain shall come down, I will determine your matter. 23 And he gave order to the centurion that he should be kept in charge, and should have indulgence; and not to forbid any of his friends to minister unto him.

24 But after certain days, Felix came with Drusilla, his wife, who was a Jewess, and sent for Paul, and heard him concerning the faith in Christ Jesus. 25 And as he reasoned of righteousness, and self-control, and the judgment to come, Felix was terrified, and answered, Go thy way for this time; and when I have a convenient season, I will call thee unto me. 26 He hoped withal that money would be given him of Paul: wherefore also he sent for him the oftener, and communed with him. 27 But when two years were fulfilled, Felix was succeeded by Porcius Festus; and desiring to gain favor with the Jews, Felix left Paul in bonds.

1 Po penkių dienų atvyko vyriausiasis kunigas Ananijas su keliais žydų vadovais ir advokatu Tertulu kaltinti Paulių. 2 Į priekį iškviestas Tertulas, kreipdamasis į valdytoją, išdėstė kaltinimus, skirtus Pauliui:

„Ekscelencija, mums, žydams, tu suteikei ramybę ir taiką ir neleidai mūsų skriausti. 3 Dėl to mes esame labai dėkingi. 4 Kad neįkyrėčiau tau, labai prašau atkreipti dėmesį tik į vieną dalyką. Aš trumpai išdėstysiu kaltinimus, skirtus šiam žmogui. 5 Mes nustatėme, kad šis žmogus yra ramybės drumstėjas. Šis žmogus nuolat kelia maištus prieš romėnų vyriausybę. Jis yra žinomas nazariečių sektos vadas. 6 Be to, jis mėgino išniekinti šventovę, kai mes jį suėmėme. Mes būtume teisę jį pagal tai, ko nusipelnė, 7 bet įgulos tribūnas Lisijas užėjęs prievarta atėmė jį, 8 reikalaudamas, kad jį teistų pagal romėnų įstatymą. Jūs nesunkiai suprasite, kad mūsų kaltinimas teisingas, apklausdamas jį pats." 9 Tada visi žydai įsijungė į bendrą pokalbį, pareikšdami, kad visa, ką Tertulas sakė, yra tiesa. 10 Dabar atėjo Pauliaus eilė. Valdytojas mostu parodė, kad atsistotų ir kalbėtų. Paulius pradėjo: „Žinau, kad tu jau daug metų teisėjauji žydams. Tai suteiks pasitikėjimo, kai man reikės gintis. 11 Greitai paaiškės, kad aš atvykau į Jeruzalę tik prieš dvylika dienų melstis šventykloje. 12 Galėsite pamatyti, kad niekada neskatinau sąmyšio sinagogose ar kurio nors miesto gatvėse. 13 Šie vyrai, žinoma, negali įrodyti dalykų, kuriais jie mane kaltina.

14 Vieną dalyką aš pripažįstu: tikiu sielos išganymu, kurį jie laiko sekta. Aš laikausi savo protėvių tarnavimo Dievui kelio. Tvirtai tikiu žydų įstatymu ir visu tuo, kas parašyta Pranašų knygose. 15 Kartu su šiais vyrais tikime, jog bus teisiųjų ir neteisiųjų prisikėlimas. 16 Todėl stengsiuosi iš visų jėgų išlaikyti švarią sąžinę prieš Dievą ir prieš žmones. 17 Aš po daugelio metų grįžau į Jeruzalę duoti žydams išmaldą ir aukoti Dievui atnašų. 18 Mano kaltintojai pamatė mane šventykloje, kai atnašavau padėkos auką. Aš buvau nusiskutęs galvą, kaip jų įstatymas reikalauja, o aplink mane nebuvo minios ir jokio triukšmo! Ten buvo keli žydai iš Turkijos. 19 Jie privalo būti čia, jei ką turi prieš mane, 20 bet štai! Tegul dabar šie vyrai pasako, kokį nusikaltimą aš padariau. 21 Nebent tai, kad pasakiau vieną dalyką, kurio neturėjau sakyti: „Aš esu čia, teismo taryboje, kad apginčiau tikėjimo tiesą, jog mirusieji prisikels." 22 Feliksas, gerai žinodamas, kad krikščionys nepradės riaušių, liepė žydams palaukti, kol atvyks įgulos tribūnas Lisijas. Tuomet jis svarstysiąs jų klausimą. 23 Jis liepė Paulių įmesti į kalėjimą, bet sargybiniui davė nurodymus švelniai su juo elgtis, nedrausti jo draugams jį lankyti ir leisti nešti jam dovanas, kad šis galėtų gyventi patogiau.

24 Po kelių dienų atėjo Feliksas su savo žyde žmona Druzile. Pasišaukę Paulių, jie išklausė jo pasakojimą apie tikėjimą į Jėzų Kristų. 25 Pauliui besikalbant su jais apie teisingumą, savitvardą ir apie būsimą teismą, Feliksas nusigando. „Šiam kartui užtenka. Kai bus tinkamesnis laikas, aš tave vėl pasišauksiu", – tarė jis. 26 Be to jis tikėjosi, kad Paulius duos jam pinigų, todėl dažnokai ji kviesdavosi ir su juo kalbėdavosi.

27 Taip prabėgo dveji metai, Feliksą pakeitė Porcijus Festas. Kadangi Feliksas norėjo įsiteikti žydams, jis paliko Paulių, supančiotą grandinėmis.