1 Now when they had passed through Amphipolis and Apollonia, they came to Thessalonica, where was a synagogue of the Jews: 2 and Paul, as his custom was, went in unto them, and for three sabbath days reasoned with them from the scriptures, 3 opening and alleging that it behooved the Christ to suffer, and to rise again from the dead; and that this Jesus, whom, said he, I proclaim unto you, is the Christ. 4 And some of them were persuaded, and consorted with Paul and Silas; and of the devout Greeks a great multitude, and of the chief women not a few. 5 But the Jews, being moved with jealousy, took unto them certain vile fellows of the rabble, and gathering a crowd, set the city on an uproar; and assaulting the house of Jason, they sought to bring them forth to the people. 6 And when they found them not, they dragged Jason and certain brethren before the rulers of the city, crying, These that have turned the world upside down are come hither also; 7 whom Jason hath received: and these all act contrary to the decrees of Cæsar, saying that there is another king, one Jesus. 8 And they troubled the multitude and the rulers of the city, when they heard these things. 9 And when they had taken security from Jason and the rest, they let them go.

10 And the brethren immediately sent away Paul and Silas by night unto Beroea: who when they were come thither went into the synagogue of the Jews. 11 Now these were more noble than those in Thessalonica, in that they received the word with all readiness of mind, examining the scriptures daily, whether these things were so. 12 Many of them therefore believed; also of the Greek women of honorable estate, and of men, not a few. 13 But when the Jews of Thessalonica had knowledge that the word of God was proclaimed of Paul at Beroea also, they came thither likewise, stirring up and troubling the multitudes. 14 And then immediately the brethren sent forth Paul to go as far as to the sea: and Silas and Timothy abode there still. 15 But they that conducted Paul brought him as far as Athens: and receiving a commandment unto Silas and Timothy that they should come to him with all speed, they departed.

16 Now while Paul waited for them at Athens, his spirit was provoked within him as he beheld the city full of idols. 17 So he reasoned in the synagogue with the Jews and the devout persons, and in the marketplace every day with them that met him. 18 And certain also of the Epicurean and Stoic philosophers encountered him. And some said, What would this babbler say? others, He seemeth to be a setter forth of strange gods: because he preached Jesus and the resurrection. 19 And they took hold of him, and brought him unto the Areopagus, saying, May we know what this new teaching is, which is spoken by thee? 20 For thou bringest certain strange things to our ears: we would know therefore what these things mean. 21 (Now all the Athenians and the strangers sojourning there spent their time in nothing else, but either to tell or to hear some new thing.) 22 And Paul stood in the midst of the Areopagus, and said,

Ye men of Athens, in all things I perceive that ye are very religious. 23 For as I passed along, and observed the objects of your worship, I found also an altar with this inscription, TO AN UNKNOWN GOD. What therefore ye worship in ignorance, this I set forth unto you. 24 The God that made the world and all things therein, he, being Lord of heaven and earth, dwelleth not in temples made with hands; 25 neither is he served by men’s hands, as though he needed anything, seeing he himself giveth to all life, and breath, and all things; 26 and he made of one every nation of men to dwell on all the face of the earth, having determined their appointed seasons, and the bounds of their habitation; 27 that they should seek God, if haply they might feel after him and find him, though he is not far from each one of us: 28 for in him we live, and move, and have our being; as certain even of your own poets have said,

For we are also his offspring.

29 Being then the offspring of God, we ought not to think that the Godhead is like unto gold, or silver, or stone, graven by art and device of man. 30 The times of ignorance therefore God overlooked; but now he commandeth men that they should all everywhere repent: 31 inasmuch as he hath appointed a day in which he will judge the world in righteousness by the man whom he hath ordained; whereof he hath given assurance unto all men, in that he hath raised him from the dead.

32 Now when they heard of the resurrection of the dead, some mocked; but others said, We will hear thee concerning this yet again. 33 Thus Paul went out from among them. 34 But certain men clave unto him, and believed: among whom also was Dionysius the Areopagite, and a woman named Damaris, and others with them.

1 Dabar jie keliavo per Amfipolio ir Apolonijos miestus ir atvyko į Tesaloniką, kur buvo žydų sinagoga. 2 Pagal savo įprotį Paulius užėjo ten ir tris šeštadienius iš eilės aiškino jiems Raštą. 3 Jis atskleidė žmonėms pranašystes apie Mesijo kančias ir Jo prisikėlimą, įrodinėjo, kad Jėzus yra Mesijas. 4 Daug pamaldžių graikų, taip pat nemažai žymių moterų įtikėjo Viešpatį.

5 Bet žydų vadovai pavyduliavo. Tai paskatino kai kuriuos nevykėlius jaunuolius gatvėse sukurstyti minią ir pradėti riaušes. Jie užpuolė Jasono namus, norėdami suimti Paulių ir Silą bei pristatyti miesto tarybai, kad nubaustų. 6 Ten jų neradę, jie ištempė Jasoną bei keletą tikinčiųjų laukan ir prievarta nuvedė į tarybą. „Paulius ir Silas apvertė visą pasaulį aukštyn kojomis, o nūnai jie drumsčia ramybę mūsų mieste, – šaukė jie. – 7 O Jasonas priglaudė juos savo namuose. Visi šitie kalti dėl išdavystės, nes jie skelbia karaliumi Jėzų, o ne Cezarį." 8 Miesto žmonės, kaip ir teisėjai, suklaidinti tų gandų, 9 paleido juos tik gavę įkaitus.

10 Tą naktį krikščionys išlydėjo Paulių ir Silą į Berėją, kur, kaip paprastai, jie, užėję į sinagogą, skelbė Dievo Žodį. 11 Berėjos žmonės buvo atviresni už tesalonikiečius ir mielai jų klausė. Jie kasdien tyrinėjo Raštą, atidžiai tikrindami Pauliaus ir Silo teiginius. 12 Taip daugelis įtikėjo, o iš jų nemažai ir kilmingų moterų bei vyrų.

13 Bet kai Tesalonikos žydai sužinojo, kad Paulius jau Berėjoje skelbia Dievo Žodį, atskubėjo čionai ir kurstė žmones. 14 Tikintieji skubiai išsiuntė Paulių prie jūros, o Silas ir Timotiejus pasiliko tenai. 15 Lydėjusieji Paulių keliavo su juo į Atėnus, o po to grįžo į Berėją pranešti Silui ir Timotiejui, kad kuo greičiau vyktų pas jį.

16 Kol Paulius laukė jų Atėnuose, jis netvėrė apmaudu, matydamas pilną stabų miestą. 17 Jis ėjo į sinagogą tartis su žydais ir dievobaimingais pagonimis, kasdien kalbėdavosi su atėjusiais į miesto aikštę. 18 Jis ginčijosi su kai kuriais epikūrininkais ir stoikų filosofais. Jam pasakojant apie Jėzų ir Jo prisikėlimą, vieni sakė, kad jis – fantazuotojas. Kiti tvirtino, jog jis perša svetimą mokslą.

19 Jie pakvietė jį į susirinkimą Areopage: „Ateik papasakoti mums daugiau apie šią naują religiją. 20 Tu pasakoji mums stulbinančius dalykus. Mes norėtume apie tai išgirsti daugiau." 21 (Aš privalau paaiškinti, kad visi atėniečiai, taip pat, kaip ir jų svečiai, temoka leisti laiką, aptarinėdami naujas idėjas!)

22 Tada Paulius, atsistojęs Areopago viduryje, prabilo: „Atėniečiai, man rodos, kad jūs labai dievobaimingi. 23 Vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas jūsų altorius, aš radau vieną užrašą: „Nežinomam dievui!" Jūs garbinate Jo nepažindami. Kaip aš noriu jums apie Jį papasakoti! 24 Jis sukūrė pasaulį ir visa, kas tik jame yra. Kadangi Jis yra dangaus ir žemės Viešpats, tai negyvena žmogaus rankomis sukurtose šventyklose. 25 Žmogaus rankos čia negali padėti, nes Jam nieko netrūksta. Jis Pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir tenkina visus mūsų poreikius. 26 Visus pasaulio žmones Jis sukūrė iš Adomo ir išsklaidė tautas po žemę. Jis iš anksto numatė kiekvieno iš mūsų kilimo ir nuopuolio laiką ir nustatė universalias ribas. 27 Visa tai turi skatinti žmones ieškoti Dievo. Galbūt nujausdami tą kelią dievop, pagaliau Jį atrastų, nors Dievas yra netoli kiekvieno iš mūsų. 28 Jame mes gyvename, judame ir esame! Kaip sako vienas jūsų poetas: „Mes esame Dievo vaikai."

29 Jei taip, mes neturime galvoti apie Dievą, kaip apie dievybę, panašią į žmonių sukurtą stabą iš aukso, sidabro ar iškaltą iš akmens.

30 Dievas nesmerkė šitų dalykų praeityje, bet dabar Jis skelbia, kad visi atsisakytų stabų ir tik Jį vieną garbintų.

31 Jis nustatė dieną, kada teisingai teis pasaulį per Žmogų, kurį Jis nurodė ir paskyrė, prikeldamas Jį iš numirusių."

32 Išgirdę Paulių kalbant apie prisikėlimą iš numirusių, vieni ėmė juoktis, o kiti sakė: „Mes norime išgirsti apie tai vėliau." 33 Tuo baigėsi Pauliaus pokalbis su jais, 34 bet kai kurie žmonės stojo į jo pusę ir priėmė tikėjimą. Tarp jų buvo Dionizas, miesto tarybos narys, moteris, vardu Damaridė ir kiti.