1 The former treatise I made, O Theophilus, concerning all that Jesus began both to do and to teach, 2 until the day in which he was received up, after that he had given commandment through the Holy Spirit unto the apostles whom he had chosen: 3 to whom he also showed himself alive after his passion by many proofs, appearing unto them by the space of forty days, and speaking the things concerning the kingdom of God: 4 and, being assembled together with them, he charged them not to depart from Jerusalem, but to wait for the promise of the Father, which, said he, ye heard from me: 5 for John indeed baptized with water; but ye shall be baptized in the Holy Spirit not many days hence.

6 They therefore, when they were come together, asked him, saying, Lord, dost thou at this time restore the kingdom to Israel? 7 And he said unto them, It is not for you to know times or seasons, which the Father hath set within his own authority. 8 But ye shall receive power, when the Holy Spirit is come upon you: and ye shall be my witnesses both in Jerusalem, and in all Judæa and Samaria, and unto the uttermost part of the earth. 9 And when he had said these things, as they were looking, he was taken up; and a cloud received him out of their sight. 10 And while they were looking stedfastly into heaven as he went, behold two men stood by them in white apparel; 11 who also said, Ye men of Galilee, why stand ye looking into heaven? this Jesus, who was received up from you into heaven, shall so come in like manner as ye beheld him going into heaven.

12 Then returned they unto Jerusalem from the mount called Olivet, which is nigh unto Jerusalem, a sabbath day’s journey off. 13 And when they were come in, they went up into the upper chamber, where they were abiding; both Peter and John and James and Andrew, Philip and Thomas, Bartholomew and Matthew, James the son of Alphæus, and Simon the Zealot, and Judas the son of James. 14 These all with one accord continued stedfastly in prayer, with the women, and Mary the mother of Jesus, and with his brethren.

15 And in these days Peter stood up in the midst of the brethren, and said (and there was a multitude of persons gathered together, about a hundred and twenty), 16 Brethren, it was needful that the scripture should be fulfilled, which the Holy Spirit spake before by the mouth of David concerning Judas, who was guide to them that took Jesus. 17 For he was numbered among us, and received his portion in this ministry. 18 (Now this man obtained a field with the reward of his iniquity; and falling headlong, he burst asunder in the midst, and all his bowels gushed out. 19 And it became known to all the dwellers at Jerusalem; insomuch that in their language that field was called Akeldama, that is, The field of blood.) 20 For it is written in the book of Psalms,

Let his habitation be made desolate,

And let no man dwell therein:

and,

His office let another take.

21 Of the men therefore that have companied with us all the time that the Lord Jesus went in and went out among us, 22 beginning from the baptism of John, unto the day that he was received up from us, of these must one become a witness with us of his resurrection. 23 And they put forward two, Joseph called Barsabbas, who was surnamed Justus, and Matthias. 24 And they prayed, and said, Thou, Lord, who knowest the hearts of all men, show of these two the one whom thou hast chosen, 25 to take the place in this ministry and apostleship from which Judas fell away, that he might go to his own place. 26 And they gave lots for them; and the lot fell upon Matthias; and he was numbered with the eleven apostles.

1 Pirmoje savo knygoje, Teofiliau, aš papasakojau apie Jėzaus gyvenimą, mokymą ir apie tai, kaip Jis, 2 palikęs Savo išrinktiesiems apaštalams tolesnius nurodymus per Šventąją Dvasią, grįžo į dangų. 3 Po nukryžiavimo dar keturiasdešimt dienų Jėzus kartais pasirodydavo apaštalams, daugeliu dalykų įrodydamas, kad tai būtent Jis. Tomis progomis Jis kalbėjo su jais apie Dievo karalystę. 4 Viename šių susirinkimų Jis liepė jiems neišvykti iš Jeruzalės, bet laukti, kol juos aplankys Šventoji Dvasia, kad įvyktų tai, ką anksčiau Tėvas buvo jiems žadėjęs. 5 „Jonas krikštijo vandeniu, – kalbėjo Jis, – bet jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia."

6 Jėzui pasirodžius kitą kartą, jie ėmė klausinėti: „Viešpatie, ar Tu dabar rengiesi gelbėti Izraelį nuo Romos jungo, kad mūsų tauta vėl taptų laisva?" 7 „Laiką nustato Tėvas, – atsakė Jis. – Ne jums žinoti laiką ir valandą. 8 Bet kai jus aplankys Šventoji Dvasia, įgausite galybės patvirtinti apie Mano mirtį ir prisikėlimą Jeruzalės žmonėms, visai Judėjai, Samarijai bei visam pasauliui."

9 Netrukus Jis visus stebindamas pakilo į dangų ir pranyko debesyje. 10 Kai jie, akių nenuleisdami, žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, staiga prie jų atsirado du baltai apsirengę vyrai ir pasakė: 11 „Galilėjos žmonės, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Jėzus nužengė į dangų ir vieną dieną Jis sugrįš taip pat, kaip buvo išėjęs."

12 Tai įvyko ant Alyvų kalno, taigi į Jeruzalę jie turėjo grįžti pusę mylios 13 ir susirinko bendrai maldai viršutiniame namo, kuriame buvo apsistoję, kambaryje. 14 Susirinkime dalyvavo: Petras, Jonas, Jokūbas, Andriejus, Pilypas ir Tomas, Baltramiejus, Matas, Alfiejaus sūnus Jokūbas, Simonas Uolusis, Jokūbo sūnus Judas ir Jėzaus broliai. Čia taip pat buvo keletas moterų, o su jomis ir Jėzaus motina.

15 Šis maldos susirinkimas tęsėsi keletą dienų. Vieną dieną, dalyvaujant šimtui dvidešimčiai žmonių, atsistojo Petras ir kreipėsi į juos: 16 „Broliai, turėjo išsipildyti Rašto žodžiai, bylojantys apie Jėzų išdavusi Judą, kuris atvedė minią Jį suimti, nes taip buvo nurodžiusi Šventoji Dvasia per karalių Dovydą. 17 Judas buvo vienas iš pasirinktų apaštalų. 18 Pinigų, gautų už išdavystę, jam užteko sklypui nupirkti, o paskui jis stačia galva krito žemyn, plyšo pusiau, ir išėjo visi jo viduriai. 19 Žinia apie jo mirtį greitai pasklido tarp visų Jeruzalės gyventojų, ir jie pavadino tą vietą Kraujo lauku. 20 Karaliaus Dovydo pranašystė yra Psalmių knygoje, kur jis sako:

„Tegul jo namai lieka apleisti,

ir tegul niekas juose negyvena."

Ir vėl:

„Te jo darbas būna pavedamas kitam atlikti."

21,22 Taigi dabar mes privalome vietoje Judo pasirinkti kitą žmogų, kad šis prisijungtų prie mūsų, Jėzaus prisikėlimo liudytojų. Išsirinkime tą, kuris buvo nuolat su mumis nuo mūsų pirmos pažinties su Viešpačiu iki to laiko, kai buvo paimtas į dangų."

23 Susirinkimas iškėlė du kandidatus: Juozapą, vadinamą Barsabu, pravarde Justas, ir Motiejų. 24,25 Tada jie visi meldėsi, kad būtų pasirinktas tinkamas žmogus. „Viešpatie, – jie sakė. – Tu žinai kiekvieną širdį. Parodyk mums, katrą šių vyrų Tu pasirinkai apaštalu vietoje išdaviko Judo, jau nukeliavusio į tinkamą vietą." 26 Tada jie metė burtus ir dvyliktuoju apaštalu pasirinko Motiejų.