1 And he came also to Derbe and to Lystra: and behold, a certain disciple was there, named Timothy, the son of a Jewess that believed; but his father was a Greek. 2 The same was well reported of by the brethren that were at Lystra and Iconium. 3 Him would Paul have to go forth with him; and he took and circumcised him because of the Jews that were in those parts: for they all knew that his father was a Greek. 4 And as they went on their way through the cities, they delivered them the decrees to keep which had been ordained of the apostles and elders that were at Jerusalem. 5 So the churches were strengthened in the faith, and increased in number daily.

6 And they went through the region of Phrygia and Galatia, having been forbidden of the Holy Spirit to speak the word in Asia; 7 and when they were come over against Mysia, they assayed to go into Bithynia; and the Spirit of Jesus suffered them not; 8 and passing by Mysia, they came down to Troas. 9 And a vision appeared to Paul in the night: There was a man of Macedonia standing, beseeching him, and saying, Come over into Macedonia, and help us. 10 And when he had seen the vision, straightway we sought to go forth into Macedonia, concluding that God had called us to preach the gospel unto them.

11 Setting sail therefore from Troas, we made a straight course to Samothrace, and the day following to Neapolis; 12 and from thence to Philippi, which is a city of Macedonia, the first of the district, a Roman colony: and we were in this city tarrying certain days. 13 And on the sabbath day we went forth without the gate by a river side, where we supposed there was a place of prayer; and we sat down, and spake unto the women that were come together. 14 And a certain woman named Lydia, a seller of purple, of the city of Thyatira, one that worshipped God, heard us: whose heart the Lord opened to give heed unto the things which were spoken by Paul. 15 And when she was baptized, and her household, she besought us, saying, If ye have judged me to be faithful to the Lord, come into my house, and abide there. And she constrained us.

16 And it came to pass, as we were going to the place of prayer, that a certain maid having a spirit of divination met us, who brought her masters much gain by soothsaying. 17 The same following after Paul and us cried out, saying, These men are servants of the Most High God, who proclaim unto you the way of salvation. 18 And this she did for many days. But Paul, being sore troubled, turned and said to the spirit, I charge thee in the name of Jesus Christ to come out of her. And it came out that very hour.

19 But when her masters saw that the hope of their gain was gone, they laid hold on Paul and Silas, and dragged them into the marketplace before the rulers, 20 and when they had brought them unto the magistrates, they said, These men, being Jews, do exceedingly trouble our city, 21 and set forth customs which it is not lawful for us to receive, or to observe, being Romans. 22 And the multitude rose up together against them: and the magistrates rent their garments off them, and commanded to beat them with rods. 23 And when they had laid many stripes upon them, they cast them into prison, charging the jailor to keep them safely: 24 who, having received such a charge, cast them into the inner prison, and made their feet fast in the stocks. 25 But about midnight Paul and Silas were praying and singing hymns unto God, and the prisoners were listening to them; 26 and suddenly there was a great earthquake, so that the foundations of the prison-house were shaken: and immediately all the doors were opened; and every one’s bands were loosed. 27 And the jailor, being roused out of sleep and seeing the prison doors open, drew his sword and was about to kill himself, supposing that the prisoners had escaped. 28 But Paul cried with a loud voice, saying, Do thyself no harm: for we are all here. 29 And he called for lights and sprang in, and, trembling for fear, fell down before Paul and Silas, 30 and brought them out and said, Sirs, what must I do to be saved? 31 And they said, Believe on the Lord Jesus, and thou shalt be saved, thou and thy house. 32 And they spake the word of the Lord unto him, with all that were in his house. 33 And he took them the same hour of the night, and washed their stripes; and was baptized, he and all his, immediately. 34 And he brought them up into his house, and set food before them, and rejoiced greatly, with all his house, having believed in God.

35 But when it was day, the magistrates sent the serjeants, saying, Let those men go. 36 And the jailor reported the words to Paul, saying, The magistrates have sent to let you go: now therefore come forth, and go in peace. 37 But Paul said unto them, They have beaten us publicly, uncondemned, men that are Romans, and have cast us into prison; and do they now cast us out privily? nay verily; but let them come themselves and bring us out. 38 And the serjeants reported these words unto the magistrates: and they feared when they heard that they were Romans; 39 and they came and besought them; and when they had brought them out, they asked them to go away from the city. 40 And they went out of the prison, and entered into the house of Lydia: and when they had seen the brethren, they comforted them, and departed.

1 Pirmiausia Paulius ir Silas nukeliavo į Derbę, o po to į Listrą, kur jie sutiko Timotiejų. Jo motina buvo krikščionė žydė, o tėvas – graikas. 2 Timotiejus turėjo gerą vardą Listroje ir Ikonijuje, 3 todėl Paulius paprašė jo būti kelionės palydovu. Paisydamas to krašto žydų papročių, jis apipjaustė Timotiejų, nes visi žinojo, kad šio tėvas graikas ir anksčiau to daryti neleido.

4 Paskui jie keliavo iš miesto į miestą, garsindami pagonims skirtą apaštalų ir Jeruzalės vyresniųjų sprendimą. 5 Taip bažnyčia kasdien tvirtėjo, didėjo tikinčiųjų skaičius.

6 Toliau jie keliavo per Frygiją ir Galatiją, nes Šventoji Dvasia tuo metu draudė jiems vykti į turkų provinciją Azijoje. 7 Keliaudami netoli Mysijos sienos, jie pasuko į šiaurę, į Bitinijos provinciją, bet ir vėl Jėzaus Dvasia juos sustabdė. 8 Perėję Mysijos provinciją, jie nuėjo į Troados miestą. 9 Tą naktį Paulius pamatė regėjimą: žmogus iš Makedonijos (Graikijoje) maldavo: „Ateik čia ir padėk mums." 10 Buvo nutarta, kad mes vyksime į Makedoniją įsitikinę, jog Dievas mus pasiuntė skelbti jiems Evangeliją.

11 Išplaukę iš Troados, leidomės tiesiog į Samotrakę ir rytojaus dieną į Neapolį. 12 Pagaliau pasiekėme Filipus, romėnų kolonijos Makedonijos srities miestą, ir ten užtrukome kelias dienas. 13 Šeštadienį mes nuėjome netoli už miesto prie upės, kur, mūsų supratimu, keletas žmonių buvo susirinkę maldai. Atvykusias moteris mes mokėme Rašto. 14 Viena buvo Lidija, pardavėja iš Tiatyrų, prekiaujanti purpuro drabužiais. 15 Ji buvo pakrikštyta kartu su visais namiškiais ir prašė mūsų pabūti jos svečiais. „Jei jūs nusprendėte, kad aš įtikėjau Viešpatį, ateikite ir pasilikite mano namuose." Ji taip nuoširdžiai kalbėjo, kad mus privertė pasilikti.

16 Vieną dieną, eidami į maldos vietą prie upės, mes sutikome demono apsėstą vergę mergaitę, kuri nuspėdavo ateitį. Spėdama ji uždirbdavo daug pinigų savo šeimininkams. 17 Ji sekė mums iš paskos, šaukdama: „Šitie vyrai yra Dievo tarnai. Jie atėjo mums pasakyti, kaip gauti nuodėmių atleidimą." 18 Tai kartojosi kasdien, kol Paulius nebeapsikentęs atsigręžė ir prabilo į joje esantį demoną: „Jėzaus Kristaus vardu įsakau tau – iš jos išeik!" Demonas tuojau pat paliko vergę.

19 Sudužo jos šeimininkų viltys praturtėti. 20 Jie sugriebė Paulių ir Silą ir nutempė į miesto prekyvietę pas teisėjus. 21 „Šitie žydai trukdo mūsų miestui, – jie šaukė. – Jie moko žmones daryti tai, kas prieštarauja romėnų įstatymams." 22 Minia bematant buvo nuteikta prieš Paulių ir Silą, o teisėjai liepė juos nurengti ir nuplakti rykštėmis. 23 Rykštės čaižyte čaižė jų nuogas nugaras. Po to jie buvo įmesti į kalėjimą. Kalėjimo viršininkui grasino mirtimi, jeigu jie pabėgtų. 24 Todėl šis negaišo ir įmetė juos į vidinį kalėjimo požemį, kojas įspraudęs į šiekštą.

25 Apie vidurnaktį Paulius ir Silas meldėsi ir giedodami šlovino Viešpatį. 26 Staiga kilo toks stiprus žemės drebėjimas, jog kalėjimo pamatai susvyravo. Atsivėrė visos durys, visiems kaliniams nukrito pančiai. 27 Kalėjimo viršininkas nubudo ir pamatė plačiai atidarytas kalėjimo duris. Pamanęs, jog visi kaliniai pabėgo, išsitraukė kalaviją ir norėjo nusižudyti. 28 Bet Paulius sušuko jam: „Nedaryk to! Mes visi esame čia!"

29 Drebėdamas iš baimės, kalėjimo viršininkas pasiprašė šviesos ir, nubėgęs į kalėjimo požemį, puolė Pauliui ir Silui po kojų. 30 Jis išvedė juos ir maldavo: „Ponai, ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?" 31 Jie atsakė: „Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo namai", 32 Paskui jie skelbė Viešpaties Žodį jam ir jo namiškiams.

33 Tą pačią valandą jis nuplovė jų žaizdas ir su visa šeima buvo pakrikštytas. 34 Paskui nusivedė juos į savo namus ir pavaišino. Jis džiūgavo su namiškiais, kadangi dabar visi buvo įtikėję.

35 Kitą rytą teisėjai pasiuntė policijos pareigūnus pranešti kalėjimo viršininkui, kad paleistų tuos žmones. 36 Todėl kalėjimo viršininkas pasakė Pauliui, kad jie gali ramiai sau eiti. 37 Bet Paulius atsakė: „Nieko panašaus! Jie viešai mus nuplakė be jokio teismo ir įmetė į kalėjimą. Mes esame Romos piliečiai! O štai dabar jie nori, kad mes išvyktume slapčia. To nebus! Tegul jie patys atvyksta ir išlaisvina mus!"

38 Policijos pareigūnai tai perdavė teisėjams, kurie labai išsigando, išgirdę, kad Paulius ir Silas yra Romos piliečiai. 39 Atėję į kalėjimą, jie išlaisvino Paulių ir Silą prašydami, kad šie paliktų miestą. 40 Paulius ir Silas tada užsuko į Lidijos namus, susitiko su tikinčiaisiais ir, išvykdami iš miesto, dar su jais kalbėjosi.