1 And when the day of Pentecost was now come, they were all together in one place. 2 And suddenly there came from heaven a sound as of the rushing of a mighty wind, and it filled all the house where they were sitting. 3 And there appeared unto them tongues parting asunder, like as of fire; and it sat upon each one of them. 4 And they were all filled with the Holy Spirit, and began to speak with other tongues, as the Spirit gave them utterance.

5 Now there were dwelling at Jerusalem Jews, devout men, from every nation under heaven. 6 And when this sound was heard, the multitude came together, and were confounded, because that every man heard them speaking in his own language. 7 And they were all amazed and marvelled, saying, Behold, are not all these that speak Galilæans? 8 And how hear we, every man in our own language wherein we were born? 9 Parthians and Medes and Elamites, and the dwellers in Mesopotamia, in Judæa and Cappadocia, in Pontus and Asia, 10 in Phrygia and Pamphylia, in Egypt and the parts of Libya about Cyrene, and sojourners from Rome, both Jews and proselytes, 11 Cretans and Arabians, we hear them speaking in our tongues the mighty works of God. 12 And they were all amazed, and were perplexed, saying one to another, What meaneth this? 13 But others mocking said, They are filled with new wine.

14 But Peter, standing up with the eleven, lifted up his voice, and spake forth unto them, saying, Ye men of Judæa, and all ye that dwell at Jerusalem, be this known unto you, and give ear unto my words. 15 For these are not drunken, as ye suppose; seeing it is but the third hour of the day; 16 but this is that which hath been spoken through the prophet Joel:

17 And it shall be in the last days, saith God,

I will pour forth of my Spirit upon all flesh:

And your sons and your daughters shall prophesy,

And your young men shall see visions,

And your old men shall dream dreams:

18 Yea and on my servants and on my handmaidens in those days

Will I pour forth of my Spirit; and they shall prophesy.

19 And I will show wonders in the heaven above,

And signs on the earth beneath;

Blood, and fire, and vapor of smoke:

20 The sun shall be turned into darkness,

And the moon into blood,

Before the day of the Lord come,

That great and notable day:

21 And it shall be, that whosoever shall call on the name of the Lord shall be saved.

22 Ye men of Israel, hear these words: Jesus of Nazareth, a man approved of God unto you by mighty works and wonders and signs which God did by him in the midst of you, even as ye yourselves know; 23 him, being delivered up by the determinate counsel and foreknowledge of God, ye by the hand of lawless men did crucify and slay: 24 whom God raised up, having loosed the pangs of death: because it was not possible that he should be holden of it. 25 For David saith concerning him,

I beheld the Lord always before my face;

For he is on my right hand, that I should not be moved:

26 Therefore my heart was glad, and my tongue rejoiced;

Moreover my flesh also shall dwell in hope:

27 Because thou wilt not leave my soul unto Hades,

Neither wilt thou give thy Holy One to see corruption.

28 Thou madest known unto me the ways of life;

Thou shalt make me full of gladness with thy countenance.

29 Brethren, I may say unto you freely of the patriarch David, that he both died and was buried, and his tomb is with us unto this day. 30 Being therefore a prophet, and knowing that God had sworn with an oath to him, that of the fruit of his loins he would set one upon his throne; 31 he foreseeing this spake of the resurrection of the Christ, that neither was he left unto Hades, nor did his flesh see corruption. 32 This Jesus did God raise up, whereof we all are witnesses. 33 Being therefore by the right hand of God exalted, and having received of the Father the promise of the Holy Spirit, he hath poured forth this, which ye see and hear. 34 For David ascended not into the heavens: but he saith himself,

The Lord said unto my Lord, Sit thou on my right hand,

35 Till I make thine enemies the footstool of thy feet.

36 Let all the house of Israel therefore know assuredly, that God hath made him both Lord and Christ, this Jesus whom ye crucified.

37 Now when they heard this, they were pricked in their heart, and said unto Peter and the rest of the apostles, Brethren, what shall we do? 38 And Peter said unto them, Repent ye, and be baptized every one of you in the name of Jesus Christ unto the remission of your sins; and ye shall receive the gift of the Holy Spirit. 39 For to you is the promise, and to your children, and to all that are afar off, even as many as the Lord our God shall call unto him. 40 And with many other words he testified, and exhorted them, saying, Save yourselves from this crooked generation. 41 They then that received his word were baptized: and there were added unto them in that day about three thousand souls. 42 And they continued stedfastly in the apostles’ teaching and fellowship, in the breaking of bread and the prayers.

43 And fear came upon every soul: and many wonders and signs were done through the apostles. 44 And all that believed were together, and had all things common; 45 and they sold their possessions and goods, and parted them to all, according as any man had need. 46 And day by day, continuing stedfastly with one accord in the temple, and breaking bread at home, they took their food with gladness and singleness of heart, 47 praising God, and having favor with all the people. And the Lord added to them day by day those that were saved.

1 Praėjo septynios savaitės nuo Jėzaus mirties ir prisikėlimo, ir dabar atėjo Sekminių diena. Staiga maldos namuose esančius 2 tikinčiuosius lyg galingos audros dundesys apkurtino garsas. 3 Tada ant jų galvų pradėjo kristi kažkas panašaus į liepsną ar ugnies liežuvius. 4 Ir dalyvavusieji prisipildė Šventosios Dvasios, ir pradėjo kalbėti svetimomis kalbomis, nes Šventoji Dvasia suteikė šią galimybę.

5 Daug pamaldžių žydų buvo atvykę iš kitų šalių į religines iškilmes. 6 Pasigirdus ūžesiui iš dangaus virš namo, minios žmonių bėgo pažiūrėti, kas čia vyksta, ir žmonės buvo apstulbinti, nes girdėjo jų kalba kalbančius Kristaus mokinius. 7 „Kaip gali būti?! – stebėjosi jie. – Nors visi šie žmonės iš Galilėjos, 8 mes girdime juos kalbant mūsų gimtosiomis kalbomis. 9 Mes – partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos, Kapadokijos, Ponto, Azijos, 10 Frygijos, Pamfilijos, Egipto ir Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai iš Romos, tiek žydai, tiek ir žydų prozelitai – 11 kretiečiai bei arabai. Ir visi mes girdime šiuos vyrus kalbančius mūsų kalbomis apie galingus Dievo stebuklus!" 12 Jie stovėjo nustebinti ir suglumę. „Ką tai galėtų reikšti?" – klausinėjo jie vienas kitą. 13 Bet minioje buvo ir tokių, kurie šaipėsi, sakydami: „Jie paprasčiausiai visi girti!"

14 Tada Petras, su vienuolika apaštalų išėjęs į priekį, prabilo į minią: „Visi paklausykite: ir svečiai, ir Jeruzalės gyventojai!

15 Kai kurie sakote, kad šitie vyrai girti! Tai netiesa! Dabar ankstyvas metas. Žmonės nepasigeria iki devintos valandos ryto! 16 Tai, ką jūs matote šį rytą, prieš šimtmečius išpranašavo Joelis:

17 „Paskutinėmis dienomis Viešpats pasakė: „Aš įkvėpsiu Šventosios Dvasios visiems žmonėms.

Jūsų sūnūs ir dukros pranašaus,

jūsų jaunuoliai matys regėjimus,

jūsų seneliai sapnuos sapnus.

18 Taip, Šventoji Dvasia aplankys

visus mano tarnus,

tiek vyrus, tiek ir moteris,

ir jie galės pranašauti.

19 Danguje ir žemėje pasirodys nepaprasti ženklai:

kraujas ir ugnis bei dūmų debesys.

20 Saulė pajuoduos,

o mėnulis bus raudonas lyg kraujas

prieš tą bauginančią Viešpaties atėjimo dieną.

21 Bet visi, kas prašys Viešpaties pasigailėjimo,

jo susilauks ir bus išgelbėti."

22 Klausykite, Izraelio žmonės! Viešpats viešai palaikė Jėzų iš Nazareto, per Jį darydamas stebuklus, kaip jūs tai gerai žinote. 23 Bet Viešpats, vykdydamas Savo iš anksto parengtą planą, leido, kad pagal romėnų vyriausybės nurodymus Jėzus būtų prikaltas prie kryžiaus ir nužudytas. 24 Tada Viešpats išlaisvino Jį iš mirties siaubo ir vėl grąžino į gyvenimą, nes mirtis nepajėgė išlaikyti Jo savo gniaužtuose. 25 Karalius Dovydas sako apie Jėzų:

„Aš žinau, kad Viešpats visada su manimi. Jis man padeda. Galinga Viešpaties jėga palaiko mane.

26 Nenuostabu, kad mano širdis pilna džiaugsmo ir aš Jį šlovinu, nes žinau, kad po mirties nebūsiu apleistas.

27 Tu neleisi mano sielai likti pragare ir neleisi šventam Sūnaus kūnui supūti.

28 Tu sugrąžinsi man gyvenimą ir suteiksi nuostabų džiaugsmą Savo akivaizdoje."

29 Brangūs broliai, pagalvokite! Dovydas kalbėjo ne apie save, kai sakė mano cituotus žodžius, nes jis mirė, buvo palaidotas, ir iki šiol tebėra jo kapas. 30 Bet jis buvo pranašas ir žinojo, jog Dievas davė nesulaužomą pažadą, kad vienas iš paties Dovydo palikuonių bus Mesijas ir sėdės Dovydo soste. 31 Dovydas žiūrėjo tolyn į ateitį ir pranašavo Mesijo prisikėlimą, sakydamas, kad Mesijo siela nebus palikta pragare ir Jo kūnas neges. 32 Jis kalbėjo apie Jėzų, ir visi mes esame liudininkai, kad Jėzus prisikėlė iš numirusių. 33 Dabar Jis sėdi danguje, aukščiausios garbės soste, šalia Dievo. Ir kaip žadėjo, Tėvas davė Jam galią atsiųsti Šventąją Dvasią, o rezultatus jūs šiandien matote ir girdite. 34 Dovydas ne apie save kalbėjo, nes niekada nebuvo užžengęs į dangų. Be to, jis vėliau tvirtino:

„Dievas kalbėjo Mesijui, mano Viešpačiui, ir Jam pasakė:

„Sėsk čia, garbingoje vietoje šalia Manęs,

35 kol Tavo priešai visiškai priklausys Man."

36 Todėl aš neabejodamas tvirtinu visiems Izraelio žmonėms: „Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju Jėzų, kurį jūs nukryžiavote!"

37 Tie Petro žodžiai juos giliai sujaudino, ir žmonės jam bei kitiems apaštalams pasakė: „Broliai, ką mums daryti?" 38 Petras jiems atsakė: „Visi turite nusigręžti nuo nuodėmės, sugrįžti prie Dievo, pasikrikštyti Jėzaus Kristaus vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, o tada jūs taip pat gausite šią Šventosios Dvasios dovaną. 39 Nes Kristus ją pažadėjo jums visiems, taip pat jūsų vaikams ir netgi tolimose šalyse esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas!" 40 Tada Petras pasakė ilgą pamokslą, pasakodamas apie Jėzų ir karštai ragindamas visus klausytojus atsikratyti ydų. 41 Ir tie trys tūkstančiai žmonių, kurie patikėjo Petro žodžiais, buvo pakrikštyti.

42 Jie pritapdavo prie kitų tikinčiųjų, klausydamiesi apaštalų mokymo, laužydami duoną ir melsdamiesi. 43 Juos buvo apėmusi pagarba ir baimė, o apaštalai padarė daug stebuklų.

44 Visi tikintieji nuolat susieidavo ir viskuo pasidalindavo, 45 parduodami savo turtą ir atiduodami jį vargstantiems.

46 Jie sutartinai melsdavosi šventykloje, susitikdavo mažomis grupelėmis Komunijai, valgydavo drauge, patirdami didelį džiaugsmą ir dėkingumą, 47 šlovindami Dievą. Visas miestas buvo jiems palankus, ir kiekvieną dieną jų būrį gausindavo Dievo išganytieji.