1 And certain men came down from Judæa and taught the brethren, saying, Except ye be circumcised after the custom of Moses, ye cannot be saved. 2 And when Paul and Barnabas had no small dissension and questioning with them, the brethren appointed that Paul and Barnabas, and certain other of them, should go up to Jerusalem unto the apostles and elders about this question. 3 They therefore, being brought on their way by the church, passed through both Phoenicia and Samaria, declaring the conversion of the Gentiles: and they caused great joy unto all the brethren. 4 And when they were come to Jerusalem, they were received of the church and the apostles and the elders, and they rehearsed all things that God had done with them. 5 But there rose up certain of the sect of the Pharisees who believed, saying, It is needful to circumcise them, and to charge them to keep the law of Moses.

6 And the apostles and the elders were gathered together to consider of this matter. 7 And when there had been much questioning, Peter rose up, and said unto them,

Brethren, ye know that a good while ago God made choice among you, that by my mouth the Gentiles should hear the word of the gospel, and believe. 8 And God, who knoweth the heart, bare them witness, giving them the Holy Spirit, even as he did unto us; 9 and he made no distinction between us and them, cleansing their hearts by faith. 10 Now therefore why make ye trial of God, that ye should put a yoke upon the neck of the disciples which neither our fathers nor we were able to bear? 11 But we believe that we shall be saved through the grace of the Lord Jesus, in like manner as they.

12 And all the multitude kept silence; and they hearkened unto Barnabas and Paul rehearsing what signs and wonders God had wrought among the Gentiles through them. 13 And after they had held their peace, James answered, saying,

Brethren, hearken unto me: 14 Symeon hath rehearsed how first God visited the Gentiles, to take out of them a people for his name. 15 And to this agree the words of the prophets; as it is written,

16 After these things I will return,

And I will build again the tabernacle of David, which is fallen;

And I will build again the ruins thereof,

And I will set it up:

17 That the residue of men may seek after the Lord,

And all the Gentiles, upon whom my name is called,

18 Saith the Lord, who maketh these things known from of old.

19 Wherefore my judgment is, that we trouble not them that from among the Gentiles turn to God; 20 but that we write unto them, that they abstain from the pollutions of idols, and from fornication, and from what is strangled, and from blood. 21 For Moses from generations of old hath in every city them that preach him, being read in the synagogues every sabbath.

22 Then it seemed good to the apostles and the elders, with the whole church, to choose men out of their company, and send them to Antioch with Paul and Barnabas; namely, Judas called Barsabbas, and Silas, chief men among the brethren: 23 and they wrote thus by them, The apostles and the elders, brethren, unto the brethren who are of the Gentiles in Antioch and Syria and Cilicia, greeting: 24 Forasmuch as we have heard that certain who went out from us have troubled you with words, subverting your souls; to whom we gave no commandment; 25 it seemed good unto us, having come to one accord, to choose out men and send them unto you with our beloved Barnabas and Paul, 26 men that have hazarded their lives for the name of our Lord Jesus Christ. 27 We have sent therefore Judas and Silas, who themselves also shall tell you the same things by word of mouth. 28 For it seemed good to the Holy Spirit, and to us, to lay upon you no greater burden than these necessary things: 29 that ye abstain from things sacrificed to idols, and from blood, and from things strangled, and from fornication; from which if ye keep yourselves, it shall be well with you. Fare ye well.

30 So they, when they were dismissed, came down to Antioch; and having gathered the multitude together, they delivered the epistle. 31 And when they had read it, they rejoiced for the consolation. 32 And Judas and Silas, being themselves also prophets, exhorted the brethren with many words, and confirmed them. 33 And after they had spent some time there, they were dismissed in peace from the brethren unto those that had sent them forth. 34 *15:34 Some ancient authorites insert, with variations, v. 34. But it seemed good unto Silas to abide there. 35 But Paul and Barnabas tarried in Antioch, teaching and preaching the word of the Lord, with many others also.

36 And after some days Paul said unto Barnabas, Let us return now and visit the brethren in every city wherein we proclaimed the word of the Lord, and see how they fare. 37 And Barnabas was minded to take with them John also, who was called Mark. 38 But Paul thought not good to take with them him who withdrew from them from Pamphylia, and went not with them to the work. 39 And there arose a sharp contention, so that they parted asunder one from the other, and Barnabas took Mark with him, and sailed away unto Cyprus: 40 but Paul chose Silas, and went forth, being commended by the brethren to the grace of the Lord. 41 And he went through Syria and Cilicia, confirming the churches.

1 Kai Paulius ir Barnabas buvo Antiochijoje, atvykę žmonės iš Judėjos ėmė sakyti tikintiesiems, kad jie turi tvirtai laikytis seno žydų apipjaustymo papročio, nes kitaip negalės būti išgelbėti. 2 Paulius ir Barnabas ilgai ginčijosi ir svarstė. Pagaliau tikintieji pasiuntė juos į Jeruzalę, lydimus keleto vietinių vyrų, kad ten pakalbėtų šiuo klausimu su apaštalais ir vyresniaisiais.

3 Lydimi viso susirinkimo, jie iš miesto pasuko Jeruzalės link, pakeliui sustodami aplankyti tikinčiųjų Fenikijos ir Samarijos miestuose, ir visų džiaugsmui pasakojo, kad pagonys taip pat įtikėjo. 4 Atvykę į Jeruzalę, jie susitiko su bažnyčios vadovais. Dalyvavo visi apaštalai ir vyresnieji. Paulius ir Barnabas pasakojo apie tai, ką Viešpats buvo per juos nuveikęs.

5 Bet pakilo keletas vyrų, anksčiau buvusių fariziejų, ir paskelbė, kad visi atsivertėliai pagonys privalo būti apipjaustyti ir reikalavo laikytis visų žydų papročių bei ceremonijų. 6 Tada apaštalai ir bažnyčios vyresnieji susirinko šio klausimo apsvarstyti. 7 Po ilgų diskusijų atsistojo Petras ir kreipėsi į juos: „Broliai, visi jūs žinote, jog Dievas jau seniai pasirinko mane, kad skelbčiau pagonims gerąją naujieną ir kad jie taip pat įtikėtų. 8 Dievas, kuris pažįsta žmonių širdis, paliudijo, kad Jis priima pagonis, duodamas jiems Šventąją Dvasią kaip ir mums. 9 Jis neatskyrė jų nuo mūsų, tikėjimu apvalydamas jų širdis. 10 Negi jūs ketinate mokyti Dievą, apsunkindami pagonis jungu, kurio nei mes, nei mūsų tėvai negalėjo pakelti? 11 Negi netikite, kad visi išsigelbės tuo pačiu būdu – Viešpaties Jėzaus malone?"

12 Daugiau niekas nesiginčijo. Dabar visi klausėsi Barnabo ir Pauliaus pasakojimo apie Dievo padarytus stebuklus tarp pagonių.

13 Jiems nutilus, prabilo Jokūbas: „Broliai, paklausykite manęs! 14 Petras jums papasakojo, kaip Viešpats pirmiausia aplankė pagonis, kad ir jie šlovintų Jo vardą. 15 Pagonių atsivertimas rodo, jog pranašai buvo teisūs. Pavyzdžiui, paklausykite ištraukos iš pranašo Amoso knygos:

16 „Paskui, – sako Viešpats, – Aš sugrįšiu ir atnaujinsiu sutartį su Dovydu tam, 17 kad ir pagonys rastų Dievą, ir visi kiti, kurie Mano vardą mini. 18 Taip sako Viešpats", leisdamas nuo amžių tai pažinti.

19 Aš manau, jog mes neturime reikalauti, kad pagonys, kurie atsigręžia į Dievą, laikytųsi žydų įstatymų, 20 bet mes privalome jiems įsakyti, kad jie atsisakytų nuo susiteršimo stabais, nuo paleistuvavimo, paskerstų gyvulių mėsos ir kraujo. 21 Kiekviename mieste šeštadienį iš kartos į kartą žydų sinagogose šie dalykai buvo skelbiami."

22 Tada apaštalai ir vyresnieji kartu su visa bažnyčia nutarė pasiųsti į Antiochiją iš savųjų išrinktus vyrus kartu su Pauliumi ir Barnabu, kad šie praneštų apie tokį sprendimą. Išrinktieji vyrai buvo dviejų bažnyčių vadovai – Judas (taip pat vadinamas Barsabu) ir Silas. 23 Jie pasiėmė su savimi raštą: „Nuo apaštalų, vyresniųjų ir brolių Jeruzalėje – broliams pagonims Antiochijoje, Sirijoje ir Sicilijoje. Sveikiname! 24 Mes suprantame, kad kai kurie tikintieji sujaudino jus ir sujaukė jūsų sielas, bet mes jiems tokių įgaliojimų nedavėme. 25 Mums atrodo išmintinga, vieningai nusprendus, pasiųsti du oficialius atstovus su mylimaisiais Barnabu ir Pauliumi. 26 Tie vyrai – ir Judas, ir Silas – rizikavo gyvybe dėl Jėzaus Kristaus. 27 Jie jums praneš, ką mes nusprendėme šiuo klausimu. 28 Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga nebeužkrauti jums daugiau jokios naštos, išskyrus tai, kad 29 būtina susilaikyti nuo aukų stabams, nuo paskerstų gyvulių mėsos ir kraujo, ir nuo paleistuvystės. Jei taip darysite, bus gerai. Sudiev!"

30 Keturi pasiuntiniai tuojau iškeliavo į Antiochiją, kur jie sušaukė krikščionių bendruomenę ir įteikė jiems laišką. 31 Kai jį perskaitė, visoje bažnyčioje kilo daug džiaugsmo. 32 Judas ir Silas buvo talentingi oratoriai ir stiprino tikėjimą ilgais pamokslais. 33 Pabuvę ten keletą dienų, Judas ir Silas parnešė į Jeruzalę sveikinimus ir linkėjimus tiems, kurie juos siuntė. 34,35 Paulius ir Barnabas pasiliko Antiochijoje padėti kitiems, kurie ten sakė pamokslus ir skelbė Dievo Žodį.

36 Po kiek laiko Paulius patarė Barnabui grįžti atgal į Turkiją aplankyti miestų, kuriuose anksčiau buvo skelbę Viešpaties Žodį, ir pažiūrėti, kaip jiems sekasi. 37 Barnabas sutiko ir norėjo pasiimti kartu Joną, vadinamą Morkumi. 38 Bet Pauliui tas sumanymas visai nepatiko, kadangi Jonas buvo juos palikęs Pamfilijoje. 39 Barnabas ir Paulius labai nesutarė šiuo klausimu ir išsiskyrė. Barnabas, pasiėmęs Morkų, išplaukė į Kiprą. 40,41 Tuo tarpu Paulius, pasirinkęs Silą ir palaimintas tikinčiųjų, iškeliavo į Siriją stiprinti bažnyčių.