1 And after the uproar ceased, Paul having sent for the disciples and exhorted them, took leave of them, and departed to go into Macedonia. 2 And when he had gone through those parts, and had given them much exhortation, he came into Greece. 3 And when he had spent three months there, and a plot was laid against him by the Jews as he was about to set sail for Syria, he determined to return through Macedonia. 4 And there accompanied him as far as Asia, Sopater of Beroea, the son of Pyrrhus; and of the Thessalonians, Aristarchus and Secundus; and Gaius of Derbe, and Timothy; and of Asia, Tychicus and Trophimus. 5 But these had gone before, and were waiting for us at Troas. 6 And we sailed away from Philippi after the days of unleavened bread, and came unto them to Troas in five days; where we tarried seven days.

7 And upon the first day of the week, when we were gathered together to break bread, Paul discoursed with them, intending to depart on the morrow; and prolonged his speech until midnight. 8 And there were many lights in the upper chamber where we were gathered together. 9 And there sat in the window a certain young man named Eutychus, borne down with deep sleep; and as Paul discoursed yet longer, being borne down by his sleep he fell down from the third story, and was taken up dead. 10 And Paul went down, and fell on him, and embracing him said, Make ye no ado; for his life is in him. 11 And when he was gone up, and had broken the bread, and eaten, and had talked with them a long while, even till break of day, so he departed. 12 And they brought the lad alive, and were not a little comforted.

13 But we, going before to the ship, set sail for Assos, there intending to take in Paul: for so had he appointed, intending himself to go by land. 14 And when he met us at Assos, we took him in, and came to Mitylene. 15 And sailing from thence, we came the following day over against Chios; and the next day we touched at Samos; and the day after we came to Miletus. 16 For Paul had determined to sail past Ephesus, that he might not have to spend time in Asia; for he was hastening, if it were possible for him, to be at Jerusalem the day of Pentecost.

17 And from Miletus he sent to Ephesus, and called to him the elders of the church. 18 And when they were come to him, he said unto them,

Ye yourselves know, from the first day that I set foot in Asia, after what manner I was with you all the time, 19 serving the Lord with all lowliness of mind, and with tears, and with trials which befell me by the plots of the Jews; 20 how I shrank not from declaring unto you anything that was profitable, and teaching you publicly, and from house to house, 21 testifying both to Jews and to Greeks repentance toward God, and faith toward our Lord Jesus Christ. 22 And now, behold, I go bound in the spirit unto Jerusalem, not knowing the things that shall befall me there: 23 save that the Holy Spirit testifieth unto me in every city, saying that bonds and afflictions abide me. 24 But I hold not my life of any account as dear unto myself, so that I may accomplish my course, and the ministry which I received from the Lord Jesus, to testify the gospel of the grace of God. 25 And now, behold, I know that ye all, among whom I went about preaching the kingdom, shall see my face no more. 26 Wherefore I testify unto you this day, that I am pure from the blood of all men. 27 For I shrank not from declaring unto you the whole counsel of God. 28 Take heed unto yourselves, and to all the flock, in which the Holy Spirit hath made you bishops, to feed the church of the Lord which he purchased with his own blood. 29 I know that after my departing grievous wolves shall enter in among you, not sparing the flock; 30 and from among your own selves shall men arise, speaking perverse things, to draw away the disciples after them. 31 Wherefore watch ye, remembering that by the space of three years I ceased not to admonish every one night and day with tears. 32 And now I commend you to God, and to the word of his grace, which is able to build you up, and to give you the inheritance among all them that are sanctified. 33 I coveted no man’s silver, or gold, or apparel. 34 Ye yourselves know that these hands ministered unto my necessities, and to them that were with me. 35 In all things I gave you an example, that so laboring ye ought to help the weak, and to remember the words of the Lord Jesus, that he himself said, It is more blessed to give than to receive.

36 And when he had thus spoken, he kneeled down and prayed with them all. 37 And they all wept sore, and fell on Paul’s neck and kissed him, 38 sorrowing most of all for the word which he had spoken, that they should behold his face no more. And they brought him on his way unto the ship.

1 Kai viskas pasibaigė, Paulius atsisveikino su mokiniais ir išvyko į Graikiją. 2 Pakeliui mokė visuose miestuose, sakė pamokslus. 3 Graikijoje Paulius praleido tris mėnesius, ruošdamasis plaukti į Siriją. Supratęs, kad žydai sumanė jį nužudyti, nusprendė pirmiausia vykti šiaurėn, į Makedoniją. 4 Keletas vyrų keliavo su juo į Turkiją. Paulių lydėjo berėjiečio Pyro sūnus Sopatras, Aristarchas ir Sekundas iš Tesalonikos, Gajus iš Derbės, Timotiejus bei Trofimas, kurie grįžo namo į Turkiją, 5 iškeliavo pirma mūsų ir laukė Troadoje. 6 Kai tik baigėsi Velykų iškilmės, mes išplaukėme iš Filipų šiaurinėje Graikijoje ir po penkių dienų atvykome į Troadą Turkijoje. Ten mes užtrukome savaitę.

7 Sekmadienį susirinkome į duonos laužymo ceremoniją. Paulius sakė pamokslą. Kadangi jis norėjo kitą dieną iškeliauti, kalbėjo iki vidurnakčio! 8 Viršutiniame aukšte, kur mes susirinkome, buvo uždegta daugybė žibintų. 9 Paulius kalbėjo, o vienas jaunas žmogus, vardu Eutichas, sėdėjęs ant palangės, giliai įmigo ir, krisdamas iš trečio aukšto, užsimušė. 10-12 Paulius nulipo žemyn, paėmė jį ant rankų ir tarė: „Nesirūpinkite – jis gyvas." Ir iš tiesų – jis buvo gyvas! Baimė ir džiaugsmas nuvilnijo per minią. Jie visi vėl užlipo į viršų ir kartu valgė Viešpaties vakarienę. Tada Paulius kalbėjo dar gana ilgai. Jau aušo, kai jis pagaliau juos paliko.

13 Paulius keliavo į Aso žemę sausuma, o mes toliau keliavome laivu. 14 Ten susitikome ir kartu plaukėme į Mitilėnę. 15 Rytojaus dieną mes praplaukėme Samą, o dar po dienos atvykome į Miletą. 16 Šį kartą Paulius nusprendė nesustoti Efeze, nes skubinosi, norėdamas Sekmines atšvęsti Jeruzalėje.

17 Atplaukęs į Miletą, jis pasiuntė žinią Efezo bažnyčios vyresniesiems, kad atvyktų jo pasitikti prie laivo. 18 Jiems atvykus, Paulius tarė: „Jūs žinote, vyrai, kad nuo tos dienos, kai tik atvykau į Turkiją, 19 aš nuolankiai, su ašaromis akyse tarnavau Viešpačiui. Žydai rezgė įvairias pinkles ir man teko patirti didelių pavojų. 20 Aš niekada ir niekur nenutylėjau tiesos. 21 Tiek žydams, tiek pagonims aš tvirtinau apie būtinumą atsižadėti nuodėmės, atsigręžti į Dievą ir įtikėti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.

22 Ir štai aš keliauju į Jeruzalę Šventosios Dvasios vedamas. Aš nežinau, kas manęs laukia, 23 išskyrus tai, ką Šventoji Dvasia man kalbėjo kiekviename mieste, jog kalėjimas ir kančia dar ateityje. 24 Bet nieko nevertas gyvenimas, jei jo nepanaudosiu atlikti darbams, kuriuos Viešpats man paskyrė. Mano misija yra skelbti gerąją naujieną apie nepaprastą Dievo gerumą ir meilę.

25 Dabar aš žinau, kad jūs visi, su kuriais aš vaikščiojau skelbdamas Dievo karalystę, daugiau manęs nebematysite. 26 Leiskite atvirai pasakyti, kad negalite man primesti nė vieno žmogaus kraujo. 27 Nes aš nevengiau skelbti jiems Dievo Evangeliją.

28 Todėl budėkite! Nepamirškite maitinti ir ganyti Viešpaties kaimenę. Tai Jo bažnyčia, atpirkta krauju, nes Šventoji Dvasia jums pavedė ją prižiūrėti. 29 Gana gerai žinau, kad man pasitraukus iš jūsų tarpo, pasirodys netikri mokytojai ir, kaip plėšrūs vilkai, nepagailės avelių. 30 Kai kurie jūs patys iškreipsite tiesą, kad patrauktute į save žmones. 31 Saugokitės! Prisiminkite tuos trejis metus, kai aš buvau su jumis ir nuolat jumis rūpinausi. Aš liejau dėl jūsų ašaras. 32 Dabar aš pavedu jus Dievui, Jo rūpesčiui ir Jo malonei, kuri turi galią padaryti žmones tikinčiais ir atiduoti Jo išrinktiesiems visą palikimą.

33 Aš niekada netroškau nei pinigų, nei puikių drabužių. 34 Jūs žinote, kad dirbau pagal išgales, norėdamas pragyventi ir net tenkinti poreikius tų, kurie buvo su manimi. 35 Padėdamas vargšams, aš buvau jums nuolatinis pavyzdys, nes primindavau Viešpaties Jėzaus žodžius: „Didesnė laimė duoti negu imti." 36 Pabaigęs kalbėti, jis atsiklaupė ir kartu su visais pasimeldė. 37 Atsisveikino jie balsu raudodami ir glebėsčiuodami jį, 38 liūdėdami, kad daugiau niekada jo nebematysią. Po to jie palydėjo jį į laivą.