1 We have heard with our ears, O God, our fathers have told us, what work thou didst in their days, in the times of old.

2 How thou didst drive out the heathen with thy hand, and plantedst them; how thou didst afflict the people, and cast them out.

3 For they got not the land in possession by their own sword, neither did their own arm save them: but thy right hand, and thine arm, and the light of thy countenance, because thou hadst a favour unto them.

4 Thou art my King, O God: command deliverances for Jacob.

5 Through thee will we push down our enemies: through thy name will we tread them under that rise up against us.

6 For I will not trust in my bow, neither shall my sword save me.

7 But thou hast saved us from our enemies, and hast put them to shame that hated us.

8 In God we boast all the day long, and praise thy name for ever. Selah.

9 But thou hast cast off, and put us to shame; and goest not forth with our armies.

10 Thou makest us to turn back from the enemy: and they which hate us spoil for themselves.

11 Thou hast given us like sheep appointed for meat; and hast scattered us among the heathen.

12 Thou sellest thy people for nought, and dost not increase thy wealth by their price.

13 Thou makest us a reproach to our neighbours, a scorn and a derision to them that are round about us.

14 Thou makest us a byword among the heathen, a shaking of the head among the people.

15 My confusion is continually before me, and the shame of my face hath covered me,

16 For the voice of him that reproacheth and blasphemeth; by reason of the enemy and avenger.

17 All this is come upon us; yet have we not forgotten thee, neither have we dealt falsely in thy covenant.

18 Our heart is not turned back, neither have our steps declined from thy way;

19 Though thou hast sore broken us in the place of dragons, and covered us with the shadow of death.

20 If we have forgotten the name of our God, or stretched out our hands to a strange god;

21 Shall not God search this out? for he knoweth the secrets of the heart.

22 Yea, for thy sake are we killed all the day long; we are counted as sheep for the slaughter.

23 Awake, why sleepest thou, O Lord? arise, cast us not off for ever.

24 Wherefore hidest thou thy face, and forgettest our affliction and our oppression?

25 For our soul is bowed down to the dust: our belly cleaveth unto the earth.

26 Arise for our help, and redeem us for thy mercies’ sake.

1 Dieve, savo ausimis girdėjome, kai mūsų tėvai pasakojo mums, kokius darbus darei jų dienomis senais laikais.

2 Pagonis išvarei, o juos įsodinai; išnaikinai tautas, o juos išaukštinai.

3 Ne savo kardu jie laimėjo kraštą, ne jų ranka išgelbėjo juos, bet Tavo dešinė, Tavo ranka ir Tavo veido šviesa, nes Tu juos mylėjai!

4 Tu­mano Karalius ir Dievas, Tu teiki pergalę Jokūbui.

5 Su Tavo pagalba prispausime savo priešus, Tavo vardu mindysime tuos, kurie kyla prieš mus.

6 Ne savo lanku pasitikėsiu, ne mano kardas išgelbės mane.

7 Tu išgelbėjai mus nuo mūsų priešų, mus nekenčiančius sugėdinai.

8 Dievu giriamės per dieną ir Tavo vardą šlovinsime per amžius.

9 Bet Tu mus atstūmei, pažeminti leidai ir su mūsų kariuomene nebeišeini.

10 Tu priverti mus trauktis nuo priešų, kurie nekenčia mūsų ir išnaudoja mus.

11 Kaip pjautinas avis atidavei mus, tarp pagonių išblaškei.

12 Savo tautą pardavei už nieką; nepraturtėjai tuo, ką už ją gavai.

13 Padarei mus paniekinimu kaimynams, pajuoka ir patyčiomis tiems, kurie aplinkui mus.

14 Padarei mus priežodžiu pagonims, tautos kraipo galvas dėl mūsų.

15 Nuolatos man prieš akis mano panieka ir rausta iš gėdos veidas

16 dėl priekaištų ir užgaulių žodžių, dėl priešo ir keršytojo.

17 Visa tai užgriuvo mus, nors Tavęs nepamiršome, sandoros su Tavimi nepažeidėme.

18 Mūsų širdis neatsitraukė nuo Tavęs, mūsų žingsniai nebuvo nuo Tavo kelių nukrypę,

19 kai leidai mus naikinti tyruose ir apdengei mirties šešėliu.

20 Jei būtume užmiršę savo Dievo vardą ir ištiesę rankas į svetimą dievą,

21 argi Dievas to nežinotų? Jis juk žino širdies paslaptis!

22 Dėl Tavęs esame visą dieną žudomi, laikomi tarsi pjauti paskirtos avys.

23 Kelkis! Kodėl miegi, Viešpatie? Pakilk, neatstumk amžinai!

24 Kodėl slepi savo veidą, pamiršti mūsų vargą ir priespaudą?

25 Mūsų siela parkritusi į dulkes; mūsų kūnas parblokštas žemėn.

26 Pakilk, padėk mums! Išgelbėk mus dėl savo gailestingumo.