1 The mighty God, even the LORD, hath spoken, and called the earth from the rising of the sun unto the going down thereof.

2 Out of Zion, the perfection of beauty, God hath shined.

3 Our God shall come, and shall not keep silence: a fire shall devour before him, and it shall be very tempestuous round about him.

4 He shall call to the heavens from above, and to the earth, that he may judge his people.

5 Gather my saints together unto me; those that have made a covenant with me by sacrifice.

6 And the heavens shall declare his righteousness: for God is judge himself. Selah.

7 Hear, O my people, and I will speak; O Israel, and I will testify against thee: I am God, even thy God.

8 I will not reprove thee for thy sacrifices or thy burnt offerings, to have been continually before me.

9 I will take no bullock out of thy house, nor he goats out of thy folds.

10 For every beast of the forest is mine, and the cattle upon a thousand hills.

11 I know all the fowls of the mountains: and the wild beasts of the field are mine.

12 If I were hungry, I would not tell thee: for the world is mine, and the fulness thereof.

13 Will I eat the flesh of bulls, or drink the blood of goats?

14 Offer unto God thanksgiving; and pay thy vows unto the most High:

15 And call upon me in the day of trouble: I will deliver thee, and thou shalt glorify me.

16 But unto the wicked God saith, What hast thou to do to declare my statutes, or that thou shouldest take my covenant in thy mouth?

17 Seeing thou hatest instruction, and castest my words behind thee.

18 When thou sawest a thief, then thou consentedst with him, and hast been partaker with adulterers.

19 Thou givest thy mouth to evil, and thy tongue frameth deceit.

20 Thou sittest and speakest against thy brother; thou slanderest thine own mother’s son.

21 These things hast thou done, and I kept silence; thou thoughtest that I was altogether such an one as thyself: but I will reprove thee, and set them in order before thine eyes.

22 Now consider this, ye that forget God, lest I tear you in pieces, and there be none to deliver.

23 Whoso offereth praise glorifieth me: and to him that ordereth his conversation aright will I shew the salvation of God.

1 Galingas Dievas, Viešpats, kalbėjo ir šaukė žemei nuo saulėtekio iki saulėlydžio.

2 Iš Siono, grožio tobulumo, suspindėjo Dievas.

3 Mūsų Dievas ateis ir netylės: naikinanti ugnis eis pirma Jo, o aplinkui Jį siaus audros.

4 Jis šaukia dangų iš aukštybių ir žemę, kad galėtų teisti savo tautą:

5 "Surinkite mano šventuosius, padariusius sandorą su manimi per auką".

6 Dangus skelbs Jo teisumą, nes pats Dievas yra teisėjas.

7 "Klausyk, mano tauta, Aš kalbėsiu! Izraeli, Aš liudysiu prieš tave! Dievas, tavo Dievas, Aš esu!

8 Ne dėl aukų barsiu tave­deginamąsias aukas visada man aukojai.

9 Man nereikia veršio iš tavo tvarto, nei ožio iš tavo bandos.

10 Mano yra visi miškų žvėrys, gyvuliai ant tūkstančio kalvų.

11 Pažįstu visus kalnų paukščius, ir laukiniai žvėrys yra mano žinioje.

12 Jei alkanas būčiau, nesakyčiau tau, nes mano yra pasaulis ir visa, kas jame.

13 Argi Aš valgysiu jaučių mėsą, argi gersiu ožių kraują?

14 Aukok Dievui padėką ir ištesėk Aukščiausiajam įžadus.

15 Šaukis manęs nelaimės dieną­tai išgelbėsiu tave, o tu šlovinsi mane".

16 O nedorėliui Dievas sako: "Kodėl tu mano nuostatus skelbi ir savo burna mano sandorą mini?

17 Nes tu nekenti pamokymo ir atmeti mano žodžius.

18 Pamatęs vagį, susitari su juo ir su svetimautojais draugauji.

19 Tavo burna kalba pikta ir tavo liežuvis sako klastą.

20 Tu kalbi prieš savo brolį ir šmeiži savo motinos sūnų.

21 Tu tai darei, ir Aš tylėjau. Tu manai, kad Aš esu toks, kaip tu. Aš tave barsiu ir tavo darbus statysiu tau prieš akis.

22 Susipraskite, kurie pamiršote Dievą, kad nesudraskyčiau jūsų, ir tada nebus, kas jus išgelbėtų.

23 Kas aukoja gyrių, pašlovina mane; o kuris teisingai elgiasi, tam parodysiu Dievo išgelbėjimą".