1 I cried unto God with my voice, even unto God with my voice; and he gave ear unto me.

2 In the day of my trouble I sought the Lord: my sore ran in the night, and ceased not: my soul refused to be comforted.

3 I remembered God, and was troubled: I complained, and my spirit was overwhelmed. Selah.

4 Thou holdest mine eyes waking: I am so troubled that I cannot speak.

5 I have considered the days of old, the years of ancient times.

6 I call to remembrance my song in the night: I commune with mine own heart: and my spirit made diligent search.

7 Will the Lord cast off for ever? and will he be favourable no more?

8 Is his mercy clean gone for ever? doth his promise fail for evermore?

9 Hath God forgotten to be gracious? hath he in anger shut up his tender mercies? Selah.

10 And I said, This is my infirmity: but I will remember the years of the right hand of the most High.

11 I will remember the works of the LORD: surely I will remember thy wonders of old.

12 I will meditate also of all thy work, and talk of thy doings.

13 Thy way, O God, is in the sanctuary: who is so great a God as our God?

14 Thou art the God that doest wonders: thou hast declared thy strength among the people.

15 Thou hast with thine arm redeemed thy people, the sons of Jacob and Joseph. Selah.

16 The waters saw thee, O God, the waters saw thee; they were afraid: the depths also were troubled.

17 The clouds poured out water: the skies sent out a sound: thine arrows also went abroad.

18 The voice of thy thunder was in the heaven: the lightnings lightened the world: the earth trembled and shook.

19 Thy way is in the sea, and thy path in the great waters, and thy footsteps are not known.

20 Thou leddest thy people like a flock by the hand of Moses and Aaron.

1 Mano balsas kilo į Viešpatį, kai aš Jo šaukiausi. Mano balsas kilo, ir Jis išklausė mane!

2 Savo nelaimės dieną ieškojau Viešpaties; per naktį ištiesta mano ranka nepavargo; mano siela nepriėmė paguodos.

3 Kai prisimenu Dievą­vaitoju, aš skundžiuosi ir alpsta mano dvasia.

4 Tu laikai atmerktas mano akis. Aš nerimauju ir negaliu kalbėti.

5 Apie praėjusias dienas mąstau, prisimenu senus laikus.

6 Naktį prisimenu giesmę ir mąstau savo širdyje, mano dvasia vis tyrinėja:

7 "Nejaugi amžiams atstums Viešpats ir nebebus palankus?

8 Ar Jo gailestingumas aplenkė mane? Ar Jo pažadai, duoti kartų kartoms, neišsipildys?

9 Argi Dievas pamiršo būti maloningas ir užsirūstinęs atsisakė būti gailestingas?"

10 Aš sakiau: "Man skaudu, kad Aukščiausiojo dešinė pasikeitusi".

11 Prisimenu Viešpaties darbus, Tavo senovėje darytus stebuklus;

12 apgalvoju visą Tavo darbą, kalbu apie Tavo veiksmus.

13 Dieve, šventas yra Tavo kelias! Kuris dievas yra toks didis, kaip mūsų Dievas?

14 Tu esi stebuklus darantis Dievas, apreiškiantis tautose savo galią.

15 Tu savo ranka išpirkai savo tautą, Jokūbo ir Juozapo vaikus.

16 Pamatę Tave vandenys, o Dieve, pamatę Tave vandenys sudrebėjo, gelmės sunerimo.

17 Iš debesų vanduo pasipylė, pasigirdo padangėse garsas, švilpė Tavosios strėlės.

18 Griaustinis danguje sudundėjo, žaibai apšvietė pasaulį, drebėjo ir virpėjo žemė.

19 Tavo kelias ėjo per jūrą, takas­ per plačius vandenis, kur praėjai­ neliko žymės.

20 Tu vedei savo tautą kaip avis Mozės ir Aarono ranka.