1 Jobas tęsė savo palyginimą:

2 "Gyvas Dievas, kuris nedaro man teisybės, ir Visagalis, kuris apkartino mano sielą.

3 Kol aš kvėpuoju ir Dievo kvapas yra mano šnervėse,

4 mano lūpos nekalbės netiesos ir mano liežuvis neapgaudinės.

5 Taip nebus, kad aš pateisinčiau jus. Savo nekaltumo neatsisakysiu iki mirties.

6 Teisumo tvirtai laikausi ir nepaleisiu; mano širdis man nepriekaištaus, kol gyvensiu.

7 Te mano priešas bus kaip nedorėlis, tas, kuris puola mane, kaip neteisusis.

8 Ar yra veidmainiui kokia viltis, nors jis ir daug turi, kai Dievas atima jo sielą?

9 Ar Dievas išklausys jo šauksmą, kai nelaimės užgrius jį?

10 Ar jis linksminsis Visagalyje ir nuolat šauksis Dievo?

11 Aš jus pamokysiu apie Dievo ranką, Visagalio kelių aš neslėpsiu.

12 Jūs patys tai regėjote; kodėl jūs tad taip tuščiai kalbate?

13 Štai nedorėlio dalis nuo Dievo ir prispaudėjų paveldėjimas iš Visagalio:

14 jei jo vaikų padaugėja, jie skirti kardui; jo palikuonys nepasisotina duona.

15 Kurie išliks po jo, tuos mirtis nuves į kapą ir našlės jų neapraudos.

16 Nors jis turi sidabro kaip smėlio ir drabužių kaip molio,

17 bet jo rūbus teisusis vilkės, o sidabrą padalins nekaltasis.

18 Jis stato namus kaip kandis, kaip sargas būdelę pasidaro.

19 Jis atsigula turtingas, o pabudęs ir atvėręs akis nieko nebeturi.

20 Išgąstis užklumpa jį kaip vanduo ir audra naktį nuneša jį.

21 Rytų vėjas jį pakelia ir viesulas išplėšia jį iš jo vietos,

22 svaido be pasigailėjimo, nors jis labai stengiasi pabėgti nuo jo.

23 Žmonės plos savo rankomis dėl jo ir švilpdami išlydės jį".

1 E prosseguindo Jó em seu discurso, disse:

2 Vive Deus, que me tirou o direito, e o Todo-Poderoso, que me amargurou a alma;

3 enquanto em mim houver alento, e o sopro de Deus no meu nariz,

4 não falarão os meus lábios iniqüidade, nem a minha língua pronunciará engano.

5 Longe de mim que eu vos dê razão; até que eu morra, nunca apartarei de mim a minha integridade.

6 À minha justiça me apegarei e não a largarei; o meu coração não reprova dia algum da minha vida.

7 Seja como o ímpio o meu inimigo, e como o perverso aquele que se levantar contra mim.

8 Pois qual é a esperança do ímpio, quando Deus o cortar, quando Deus lhe arrebatar a alma?

9 Acaso Deus lhe ouvirá o clamor, sobrevindo-lhe a tribulação?

10 Deleitar-se-á no Todo-Poderoso, ou invocará a Deus em todo o tempo?

11 Ensinar-vos-ei acerca do poder de Deus, e não vos encobrirei o que está com o Todo-Poderoso.

12 Eis que todos vós já vistes isso; por que, pois, vos entregais completamente à vaidade?

13 Esta é da parte de Deus a porção do ímpio, e a herança que os opressores recebem do Todo-Poderoso:

14 Se os seus filhos se multiplicarem, será para a espada; e a sua prole não se fartará de pão.

15 Os que ficarem dele, pela peste serão sepultados, e as suas viúvas não chorarão.

16 Embora amontoe prata como pó, e acumule vestes como barro,

17 ele as pode acumular, mas o justo as vestirá, e o inocente repartirá a prata.

18 A casa que ele edifica é como a teia da aranha, e como a cabana que o guarda faz.

19 Rico se deita, mas não o fará mais; abre os seus olhos, e já se foi a sua riqueza.

20 Pavores o alcançam como um dilúvio; de noite o arrebata a tempestade.

21 O vento oriental leva-o, e ele se vai; sim, varre-o com ímpeto do seu lugar:

22 Pois atira contra ele, e não o poupa, e ele foge precipitadamente do seu poder.

23 Bate palmas contra ele, e assobia contra ele do seu lugar.