1 Girkite Viešpatį! Dėkokite Viešpačiui, nes Jis geras, nes Jo gailestingumas amžinas.

2 Kas išvardins galingus Viešpaties darbus, kas apsakys Jo šlovę?

3 Palaiminti, kurie Jo įsakymus vykdo, kurie visą laiką elgiasi teisiai.

4 Viešpatie, būdamas palankus savo tautai, atsimink ir mane, suteik man savo išgelbėjimą,

5 kad matyčiau išrinktųjų gerovę, džiūgaučiau su Tavo tauta, didžiuočiausi su Tavo paveldu.

6 Nusidėjome su savo tėvais, nusikaltome, elgėmės nedorai.

7 Mūsų tėvai Egipte nesuprato Tavo stebuklų. Jie užmiršo Tavo didelį gailestingumą, prieš Tave prie Raudonosios jūros maištavo.

8 Bet Jis dėl savo vardo išgelbėjo juos, kad parodytų savo galybę.

9 Jis sudraudė Raudonąją jūrą, ir ta išdžiūvo. Jis vedė juos per gelmes kaip per dykumą.

10 Iš vergijos Jis išgelbėjo juos, išpirko juos iš priešo rankos.

11 Vandenys užliejo priešus, nė vieno jų neliko.

12 Tada jie tikėjo Jo žodžiais, giedojo jam gyrių.

13 Bet greitai pamiršo Jo darbus ir nelaukė Jo patarimų,

14 dykumoje geiduliams atsidavė ir Dievą tyruose gundė.

15 Jis suteikė jiems, ko prašė, kartu siuntė ligas į jų būrį.

16 Pavydėjo jie Mozei stovykloje ir Viešpaties šventajam Aaronui.

17 Atsivėrusi žemė prarijo Dataną, palaidojo gaują Abiramo.

18 Užsidegė ugnis tarp jų, nedorėlius sudegino liepsna.

19 Jie pasidarė veršį Horebe ir garbino nulietą atvaizdą.

20 Jie iškeitė savo šlovę į pavidalą jaučio, ėdančio žolę.

21 Jie pamiršo savo gelbėtoją Dievą, kuris didelių dalykų Egipte padarė,

22 nuostabių darbų Chamo krašte, baisių dalykų prie Raudonosios jūros.

23 Dievas būtų juos sunaikinęs, jeigu ne Jo išrinktasis Mozė, stojęs užtarti juos prieš Dievą, kad Jo rūstybė jų nenubaustų.

24 Jie paniekino gerąją žemę, netikėjo Jo žodžiais,

25 palapinėse savo murmėjo, Viešpaties balso neklausė.

26 Jis tada pakėlė ranką, kad juos dykumoje sunaikintų,

27 jų vaikus išblaškytų tarp pagonių, po visas šalis išsklaidytų.

28 Jie Baal Peorui tarnavo, valgė negyvųjų aukas.

29 Šitaip jie savo darbais Viešpatį užrūstino, ir maras paplito tarp jų.

30 Tik kai Finehasas pakilęs teismą įvykdė, liovėsi maras.

31 Tai buvo jam įskaityta teisumu per visas kartas.

32 Įpykino jie Viešpatį prie Meribos vandenų, ir Mozė dėl jų nukentėjo.

33 Jie apkartino jo dvasią, neapgalvotus žodžius jis kalbėjo savo lūpomis.

34 Jie nesunaikino tautų, kaip Viešpats jiems buvo įsakęs.

35 Jie su pagonimis susimaišė ir išmoko jų darbus daryti.

36 Jie stabams jų tarnavo, ir tie spąstais jiems virto.

37 Jie savo sūnus ir dukteris velniams aukojo,

38 liejo nekaltą kraują­savo sūnų ir dukterų kraują­aukodami Kanaano stabams; krauju buvo sutepta žemė.

39 Jie susiteršė savo darbais ir paleistuvavo savo poelgiais.

40 Tada užsidegė Viešpaties rūstybė prieš savo tautą, bjaurus Jam tapo Jo paveldas.

41 Atidavė juos pagonims, tie, kurie jų nekentė, valdė juos.

42 Juos spaudė priešai ir slėgė jų ranka.

43 Daug kartų Jis išlaisvino juos, bet jie neklausė Jo patarimų; dėl savo nedorybių jie buvo pažeminti.

44 Tačiau Viešpats atsižvelgė į jų priespaudą, išgirdęs jų šauksmą,

45 atsiminė jų labui savo sandorą. Jis gailėjosi jų, būdamas didžiai gailestingas.

46 Jis davė jiems rasti pasigailėjimą akyse tų, kurie išsivedė juos į nelaisvę.

47 Išgelbėk mus, Viešpatie, mūsų Dieve, ir surankiok tautose išblaškytus, kad dėkotume Tavo šventam vardui, girtumėmės Tavo šlove.

48 Palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, nuo amžių ir per amžius! Visa tauta tesako: "Amen". Girkite Viešpatį!

1 Halleluja! Danket dem HErrn; denn er ist freundlich, und seine Güte währet ewiglich.

2 Wer kann die großen Taten des HErrn ausreden und alle seine löblichen Werke preisen?

3 Wohl denen, die das Gebot halten und tun immerdar recht!

4 HErr, gedenke mein nach der Gnade, die du deinem Volk verheißen hast; beweise uns deine Hilfe,

5 daß wir sehen mögen die Wohlfahrt deiner Auserwählten und uns freuen, daß es deinem Volk wohlgehet, und uns rühmen mit deinem Erbteil.

6 Wir haben gesündiget samt unsern Vätern; wir haben mißgehandelt und sind gottlos gewesen.

7 Unsere Väter in Ägypten wollten deine Wunder nicht verstehen; sie gedachten nicht an deine große Güte und waren ungehorsam am Meer, nämlich am Schilfmeer.

8 Er half ihnen aber um seines Namens willen, daß er seine Macht beweisete.

9 Und er schalt das Schilfmeer, da ward‘s trocken; und führete sie durch die Tiefe wie in einer Wüste;

10 und half ihnen von der Hand des, der, sie hassete, und erlösete sie von der Hand des Feindes

11 Und die Wasser ersäuften ihre Widersacher, daß nicht einer überblieb.

12 Da glaubten sie an seine Worte und sangen sein Lob.

13 Aber sie vergaßen bald seiner Werke; sie warteten nicht seines Rats.

14 Und sie wurden lüstern in der Wüste und versuchten GOtt in der Einöde.

15 Er aber gab ihnen ihre Bitte und sandte ihnen genug, bis ihnen davor ekelte.

16 Und sie empörten sich wider Mose im Lager, wider Aaron, den Heiligen des HErrn.

17 Die Erde tat sich auf und verschlang Dathan und deckte zu die Rotte Abirams.

18 Und Feuer ward unter ihrer Rotte angezündet; die Flamme verbrannte die GOttlosen.

19 Sie machten ein Kalb in Horeb und beteten an das gegossene Bild;

20 und verwandelten ihre Ehre in ein Gleichnis eines Ochsen, der Gras isset.

21 Sie vergaßen Gottes, ihres Heilandes, der so große Dinge in Ägypten getan hatte,

22 Wunder im Lande Hams und schreckliche Werke am Schilfmeer.

23 Und er sprach, er wollte sie vertilgen, wo nicht Mose, sein Auserwählter, den Riß aufgehalten hätte, seinen Grimm abzuwenden, auf daß er sie nicht gar verderbete.

24 Und sie verachteten das liebe Land; sie glaubten seinem Wort nicht

25 und murreten in ihren Hütten; sie gehorchten der Stimme des HErrn nicht.

26 Und er hub auf seine Hand wider sie, daß er sie niederschlüge in der Wüste

27 und würfe ihren Samen unter die Heiden und streuete sie in die Länder.

28 Und sie hingen sich an den Baal Peor und aßen von den Opfern der toten Götzen

29 und erzürneten ihn mit ihrem Tun; da riß auch die Plage unter sie.

30 Da trat zu Pinehas und schlichtete die Sache; da ward der Plage gesteuert,

31 und ward ihm gerechnet zur Gerechtigkeit für und für ewiglich.

32 Und sie erzürneten ihn am Haderwasser; und sie zerplagten den Mose übel.

33 Denn sie betrübten ihm sein Herz, daß ihm etliche Worte entfuhren.

34 Auch vertilgten sie die Völker nicht, wie sie doch der HErr geheißen hatte,

35 sondern sie mengeten sich unter die Heiden und lernten derselben Werke

36 und dieneten ihren Götzen, die gerieten ihnen zum Ärgernis.

37 Und sie opferten ihre Söhne und ihre Töchter den Teufeln

38 und vergossen unschuldig Blut, das Blut ihrer Söhne und ihrer Töchter, die sie opferten den Götzen Kanaans, daß das Land mit Blutschulden befleckt ward;

39 und verunreinigten sich mit ihren Werken und hureten mit ihrem Tun.

40 Da ergrimmete der Zorn des HErrn über sein Volk und gewann einen Greuel an seinem Erbe

41 und gab sie in die Hand der Heiden, daß über sie herrscheten, die ihnen gram waren.

42 Und ihre Feinde ängsteten sie; und wurden gedemütiget unter ihre Hände.

43 Er errettete sie oftmals; aber sie erzürneten ihn mit ihrem Vornehmen und wurden wenig um ihrer Missetat willen.

44 Und er sah ihre Not an, da er ihre Klage hörete,

45 und gedachte an seinen Bund, mit ihnen gemacht. Und reuete ihn nach seiner großen Güte

46 und ließ sie zur Barmherzigkeit kommen vor allen, die sie gefangen hatten.

47 Hilf uns, HErr, unser GOtt, und bringe uns zusammen aus den Heiden, daß wir danken deinem heiligen Namen und rühmen dein Lob!

48 Gelobet sei der HErr, der GOtt Israels, von Ewigkeit zu Ewigkeit, und alles Volk spreche: Amen, Halleluja!