Atos 2

Sekminių dieną ateina Šventoji Dvasia

1 Praėjo septynios savaitės nuo Jėzaus mirties ir prisikėlimo, ir dabar atėjo Sekminių diena. Staiga maldos namuose esančius 2 tikinčiuosius lyg galingos audros dundesys apkurtino garsas. 3 Tada ant jų galvų pradėjo kristi kažkas panašaus į liepsną ar ugnies liežuvius. 4 Ir dalyvavusieji prisipildė Šventosios Dvasios, ir pradėjo kalbėti svetimomis kalbomis, nes Šventoji Dvasia suteikė šią galimybę.

5 Daug pamaldžių žydų buvo atvykę iš kitų šalių į religines iškilmes. 6 Pasigirdus ūžesiui iš dangaus virš namo, minios žmonių bėgo pažiūrėti, kas čia vyksta, ir žmonės buvo apstulbinti, nes girdėjo jų kalba kalbančius Kristaus mokinius. 7 „Kaip gali būti?! – stebėjosi jie. – Nors visi šie žmonės iš Galilėjos, 8 mes girdime juos kalbant mūsų gimtosiomis kalbomis. 9 Mes – partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos, Kapadokijos, Ponto, Azijos, 10 Frygijos, Pamfilijos, Egipto ir Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai iš Romos, tiek žydai, tiek ir žydų prozelitai – 11 kretiečiai bei arabai. Ir visi mes girdime šiuos vyrus kalbančius mūsų kalbomis apie galingus Dievo stebuklus!" 12 Jie stovėjo nustebinti ir suglumę. „Ką tai galėtų reikšti?" – klausinėjo jie vienas kitą. 13 Bet minioje buvo ir tokių, kurie šaipėsi, sakydami: „Jie paprasčiausiai visi girti!"

Petras kreipiasi į minią

14 Tada Petras, su vienuolika apaštalų išėjęs į priekį, prabilo į minią: „Visi paklausykite: ir svečiai, ir Jeruzalės gyventojai!

15 Kai kurie sakote, kad šitie vyrai girti! Tai netiesa! Dabar ankstyvas metas. Žmonės nepasigeria iki devintos valandos ryto! 16 Tai, ką jūs matote šį rytą, prieš šimtmečius išpranašavo Joelis:

17 „Paskutinėmis dienomis Viešpats pasakė: „Aš įkvėpsiu Šventosios Dvasios visiems žmonėms.

Jūsų sūnūs ir dukros pranašaus,

jūsų jaunuoliai matys regėjimus,

jūsų seneliai sapnuos sapnus.

18 Taip, Šventoji Dvasia aplankys

visus mano tarnus,

tiek vyrus, tiek ir moteris,

ir jie galės pranašauti.

19 Danguje ir žemėje pasirodys nepaprasti ženklai:

kraujas ir ugnis bei dūmų debesys.

20 Saulė pajuoduos,

o mėnulis bus raudonas lyg kraujas

prieš tą bauginančią Viešpaties atėjimo dieną.

21 Bet visi, kas prašys Viešpaties pasigailėjimo,

jo susilauks ir bus išgelbėti."

22 Klausykite, Izraelio žmonės! Viešpats viešai palaikė Jėzų iš Nazareto, per Jį darydamas stebuklus, kaip jūs tai gerai žinote. 23 Bet Viešpats, vykdydamas Savo iš anksto parengtą planą, leido, kad pagal romėnų vyriausybės nurodymus Jėzus būtų prikaltas prie kryžiaus ir nužudytas. 24 Tada Viešpats išlaisvino Jį iš mirties siaubo ir vėl grąžino į gyvenimą, nes mirtis nepajėgė išlaikyti Jo savo gniaužtuose. 25 Karalius Dovydas sako apie Jėzų:

„Aš žinau, kad Viešpats visada su manimi. Jis man padeda. Galinga Viešpaties jėga palaiko mane.

26 Nenuostabu, kad mano širdis pilna džiaugsmo ir aš Jį šlovinu, nes žinau, kad po mirties nebūsiu apleistas.

27 Tu neleisi mano sielai likti pragare ir neleisi šventam Sūnaus kūnui supūti.

28 Tu sugrąžinsi man gyvenimą ir suteiksi nuostabų džiaugsmą Savo akivaizdoje."

29 Brangūs broliai, pagalvokite! Dovydas kalbėjo ne apie save, kai sakė mano cituotus žodžius, nes jis mirė, buvo palaidotas, ir iki šiol tebėra jo kapas. 30 Bet jis buvo pranašas ir žinojo, jog Dievas davė nesulaužomą pažadą, kad vienas iš paties Dovydo palikuonių bus Mesijas ir sėdės Dovydo soste. 31 Dovydas žiūrėjo tolyn į ateitį ir pranašavo Mesijo prisikėlimą, sakydamas, kad Mesijo siela nebus palikta pragare ir Jo kūnas neges. 32 Jis kalbėjo apie Jėzų, ir visi mes esame liudininkai, kad Jėzus prisikėlė iš numirusių. 33 Dabar Jis sėdi danguje, aukščiausios garbės soste, šalia Dievo. Ir kaip žadėjo, Tėvas davė Jam galią atsiųsti Šventąją Dvasią, o rezultatus jūs šiandien matote ir girdite. 34 Dovydas ne apie save kalbėjo, nes niekada nebuvo užžengęs į dangų. Be to, jis vėliau tvirtino:

„Dievas kalbėjo Mesijui, mano Viešpačiui, ir Jam pasakė:

„Sėsk čia, garbingoje vietoje šalia Manęs,

35 kol Tavo priešai visiškai priklausys Man."

36 Todėl aš neabejodamas tvirtinu visiems Izraelio žmonėms: „Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju Jėzų, kurį jūs nukryžiavote!"

37 Tie Petro žodžiai juos giliai sujaudino, ir žmonės jam bei kitiems apaštalams pasakė: „Broliai, ką mums daryti?" 38 Petras jiems atsakė: „Visi turite nusigręžti nuo nuodėmės, sugrįžti prie Dievo, pasikrikštyti Jėzaus Kristaus vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, o tada jūs taip pat gausite šią Šventosios Dvasios dovaną. 39 Nes Kristus ją pažadėjo jums visiems, taip pat jūsų vaikams ir netgi tolimose šalyse esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas!" 40 Tada Petras pasakė ilgą pamokslą, pasakodamas apie Jėzų ir karštai ragindamas visus klausytojus atsikratyti ydų. 41 Ir tie trys tūkstančiai žmonių, kurie patikėjo Petro žodžiais, buvo pakrikštyti.

Tikinčiųjų draugystė

42 Jie pritapdavo prie kitų tikinčiųjų, klausydamiesi apaštalų mokymo, laužydami duoną ir melsdamiesi. 43 Juos buvo apėmusi pagarba ir baimė, o apaštalai padarė daug stebuklų.

44 Visi tikintieji nuolat susieidavo ir viskuo pasidalindavo, 45 parduodami savo turtą ir atiduodami jį vargstantiems.

46 Jie sutartinai melsdavosi šventykloje, susitikdavo mažomis grupelėmis Komunijai, valgydavo drauge, patirdami didelį džiaugsmą ir dėkingumą, 47 šlovindami Dievą. Visas miestas buvo jiems palankus, ir kiekvieną dieną jų būrį gausindavo Dievo išganytieji.

1 Y COMO se cumplieron ✝2.1 Lv. 23.15.los días de Pentecostés, ✝2.1 ver. 46. cp. 1.14.estaban todos unánimes juntos;

2 Y de repente vino un estruendo del cielo ✝2.2 cp. 4.31.como de un viento recio que corría, el cual hinchió toda la casa donde estaban sentados;

3 Y se les aparecieron lenguas repartidas, como de ✝2.3 Mt. 3.11.fuego, que se asentó sobre cada uno de ellos.

4 Y ✝2.4 cp. 4.31 y 13.52.fueron todos llenos del Espíritu Santo, y comenzaron ✝2.4 Mr. 16.17. cp. 10.46 y 19.6. 1 Co. 12.10,28,30.a hablar en otras lenguas, como el Espíritu les daba que hablasen.

5 Moraban entonces en Jerusalem Judíos, varones religiosos, de todas las naciones debajo del cielo.

6 Y hecho este estruendo, juntóse la multitud; y estaban confusos, porque cada uno les oía hablar su propia lengua.

7 Y estaban atónitos y maravillados, diciendo: He aquí ¿no son ✝2.7 Mr. 14.70. cp. 1.11Galileos todos estos que hablan?

8 ¿Cómo, pues, les oímos nosotros hablar cada uno en nuestra lengua en que somos nacidos?

9 Partos y Medos, y Elamitas, y los que habitamos en Mesopotamia, en Judea y en Capadocia, en el Ponto y en Asia,

10 En Phrygia y Pamphylia, en Egipto y en las partes de Africa que está de la otra parte de Cirene, y Romanos extranjeros, tanto Judíos como ✝2.10 Mt. 23.15.convertidos,

11 Cretenses y Arabes, les oímos hablar en nuestras lenguas las maravillas de Dios.

12 Y estaban todos atónitos y perplejos, diciendo los unos á los otros: ¿Qué quiere ser esto?

13 Mas otros burlándose, decían: Que están llenos de mosto.

14 Entonces Pedro, poniéndose en pie con los once, alzó su voz, y hablóles diciendo: Varones Judíos, y todos los que habitáis en Jerusalem, esto os sea notorio, y oid mis palabras.

1 Discurso de Pedro

2 en el día de Pentecostés.

15 Porque éstos no están borrachos, como vosotros pensáis, siendo la hora tercia del día;

16 Mas esto es lo que fué dicho por el profeta Joel:

17 Y será en los postreros días, ✝2.17 Jl. 2.28-32.dice Dios,

Derramaré de mi Espíritu ✝2.17 cp. 10.45.sobre toda carne,

Y vuestros hijos y ✝2.17 cp. 21.9.vuestras hijas profetizarán;

Y vuestros mancebos verán visiones,

Y vuestros viejos soñarán sueños:

18 Y de cierto sobre mis siervos y sobre mis siervas en aquellos días

Derramaré de mi Espíritu, ✝2.18 cp. 11.28 y 21.4,9,10.y profetizarán.

19 Y daré prodigios arriba en el cielo,

Y señales abajo en la tierra,

Sangre y fuego y vapor de humo:

20 ✝ 2.20 Mt. 24.29. El sol se volverá en tinieblas,

Y la luna en sangre,

Antes que venga el día del Señor,

Grande y manifiesto;

21 Y será que todo aquel ✝2.21 Ro. 10.13.que invocare el nombre del Señor, será salvo.

22 Varones Israelitas, oid estas palabras: ✝2.22 Lc. 24.19.Jesús Nazareno, varón aprobado de Dios entre vosotros ✝2.22 Jn. 3.2.en maravillas y prodigios y señales, que Dios hizo por él en medio de vosotros, como también vosotros sabéis;

23 A éste, ✝2.23 Lc. 22.22. cp. 3.18 y 4.28entregado por determinado consejo y providencia de Dios, ✝2.23 cp. 5.30.prendisteis y matasteis por manos de los inicuos, crucificándole;

24 Al cual Dios levantó, ✝2.24 ver. 32sueltos los dolores de la muerte, por cuanto era imposible ser detenido de ella.

25 Porque David dice de él:

✝ 2.25 Sal. 16.8-11. Veía al Señor siempre delante de mí:

Porque está á mi diestra, no seré conmovido.

26 Por lo cual mi corazón se alegró, y gozóse mi lengua;

Y aun mi carne descansará en esperanza;

27 ✝ 2.27 cp. 13.35. Que no dejarás mi alma en el infierno,

Ni darás á tu Santo que vea corrupción.

28 Hicísteme notorios los caminos de la vida;

Me henchirás de gozo con tu presencia.

29 Varones hermanos, se os puede libremente decir del patriarca David, que murió, y fué sepultado, y ✝2.29 Neh. 3.16.su sepulcro está con nosotros hasta del día de hoy.

30 Empero siendo profeta, y sabiendo que con juramento le había Dios jurado ✝2.30 Sal. 132.11. Ro. 1.3.que del fruto de su lomo, cuanto á la carne, levantaría al Cristo que se sentaría sobre su trono;

31 Viéndolo antes, habló de la resurrección de Cristo, ✝2.31 ver. 27que su alma no fué dejada en el *2.31 Sepulcro.infierno, ni su carne vió corrupción.

32 A este Jesús ✝2.32 ver. 24. cp. 3.15,26 y 4.10,33 y 5.30 y 10.40 y 13.30,33,34 y 17.31. Ro. 4.24. 1 Co. 6.14 y 15.15. 2 Co. 4.14. Ga. 1.1. Ef. 1.20. Col. 2.12. 1 Ts. 1.10. 2 Ti. 2.8. He. 13.20. 1 P. 1.21.resucitó Dios, de lo cual todos nosotros somos ✝2.32 Lc. 24.48.testigos.

33 Así que, levantado por la diestra de Dios, y ✝2.33 cp. 1.4.recibiendo del Padre la promesa del Espíritu Santo, ha derramado esto que vosotros veis y oís.

34 Porque David no subió á los cielos; empero él dice:

✝ 2.34 Sal. 110.1. Dijo el Señor á mi Señor:

Siéntate á mi diestra,

35 Hasta que ponga á tus enemigos por estrado de tus pies.

36 Sepa pues ciertísimamente toda la casa de Israel, que á éste Jesús que vosotros crucificasteis, Dios ha hecho ✝2.36 Lc. 2.11.Señor y Cristo.

37 Entonces oído esto, ✝2.37 Lc. 3.10.fueron compungidos de corazón, y dijeron á Pedro y á los otros apóstoles: Varones hermanos, ¿qué haremos?

38 Y Pedro les dice: ✝2.38 Lc. 24.47. cp. 3.19 y 20.21Arrepentíos, y ✝2.38 cp. 8.15,16 y 22.16.bautícese cada uno de vosotros en el nombre de Jesucristo ✝2.38 Mt. 26.28.para perdón de los pecados; y recibiréis ✝2.38 cp. 10.45.el don del Espíritu Santo.

39 Porque para vosotros es la promesa, y ✝2.39 Is. 54.13. Jl. 2.28.para vuestros hijos, y para todos los que están ✝2.39 Ef. 2.13,17.lejos; para cuantos el Señor nuestro Dios llamare.

1 Los primeros convertidos.

2 Curación de un cojo.

40 Y con otras muchas palabras testificaba y exhortaba, diciendo: Sed salvos de esta perversa generación.

41 Así que, los que recibieron su palabra, fueron bautizados: y fueron añadidas á ellos aquel día ✝2.41 cp. 4.4.como tres mil personas.

42 Y perseveraban ✝2.42 cp. 1.14 y 6.4.en la doctrina de los apóstoles, y en la comunión, y en ✝2.42 Lc. 22.19.el partimiento del pan, y en las oraciones.

43 ✝ 2.43 cp. 5.5,11. Y toda persona tenía temor: y muchas maravillas y señales eran hechas por los apóstoles.

44 Y todos los que creían ✝2.44 cp. 4.32.estaban juntos; y tenían todas las cosas comunes;

45 Y ✝2.45 cp. 4.34.vendían las posesiones, y las haciendas, y repartíanlas á todos, como cada uno había menester.

46 Y perseverando unánimes cada día ✝2.46 Lc. 24.53. cp. 3.1 y 5.20,21,25,42en el templo, ✝2.46 ver. 42y partiendo el pan en las casas, comían juntos con ✝2.46 Jn. 16.22.alegría y con sencillez de corazón,

47 ✝ 2.47 Lc. 24.53. Alabando á Dios, y teniendo gracia con todo el pueblo. Y ✝2.47 cp. 5.14 y 11.24.el Señor añadía cada día á la iglesia los que habían de ser salvos.