Atos 23

1 Atidžiai ir įdėmiai stebėdamas tarybą, Paulius prabilo: „Broliai, aš visuomet gyvenau visiškai švaria sąžine Dievo akivaizdoje!" 2 Tuojau vyriausias kunigas Ananijas įsakė šalia Pauliaus stovintiems smogti jam per burną. 3 Paulius jam tarė: „Tave Dievas muš, tu, netašytas stuobry! Koks tu teisėjas, kad pats laužai įstatymą liepdamas mane mušti?" 4 Stovėję šalia Pauliaus jį įspėjo: „Tu taip kalbi su vyriausiuoju Dievo kunigu?" 5 „Aš nežinojau, kad jis – vyriausiasis kunigas, Rašte pasakyta: „Niekada blogai nekalbėk apie bet kurį iš savo vadovų."

6 Po to Paulius kažką sugalvojo. Viena tarybos dalis buvo sadukiejai, kita dalis – fariziejai. Todėl jis sušuko: „Broliai, aš fariziejus kaip ir visi mano protėviai. Ir jūs mane teisiate, kadangi tikiu mirusiųjų prisikėlimu!" 7 Tada taryba pasidalijo į dvi grupes: fariziejai buvo nusiteikę prieš sadukiejus, 8 kadangi sadukiejai neigė prisikėlimą, angelus, net amžiną dvasios buvimą, o fariziejai visus dalykus pripažino. 9 Kilo didelis klegesys. Keli žydų vadovai pašoko ginčytis, kad Paulius teisus. „Mes nerandame nieko blogo jame, – jie šaukė. – Greičiausiai jam kalbėjo dvasia ar angelas kelyje į Damaską." 10 Ginčams stiprėjant, Paulių tampė iš visų pusių, stumdydami į priekį ir atgal. Pagaliau tribūnas, bijodamas, kad jie nesudraskytų Pauliaus, įsakė nuvesti jį į kareivių stovyklą.

11 Kitą naktį Pauliui pasirodė Viešpats ir tarė jam: „Nesijaudink, Pauliau! Kaip liudijai apie Mane žmonėms čia, Jeruzalėje, taip reikės tau liudyti ir Romoje."

Sąmokslas nužudyti Paulių

12,13 Kitą rytą susirinko per keturiasdešimt žydų ir prisiekė, kad nei valgys, nei gers, kol nenužudys Pauliaus. 14 Paskui nuėjo pas aukštuosius kunigus bei seniūnus ir papasakojo jiems, ką buvo nusprendę. 15 „Paprašykite tribūno, kad vėl atvestų Paulių į tarybą, – jie reikalavo. – Apsimeskite, kad dar norėtumėte duoti jam keletą klausimų. Mes užmušime jį kelyje." 16 Bet Pauliaus sūnėnas sužinojo apie jų planą, atėjo į kareivines ir pranešė Pauliui. 17 Paulius, pasivadinęs vieną šimtininką, paprašė: „Nuvesk šį jaunuolį pas tribūną. Jis turi kai ką svarbaus jam pasakyti." 18 Taip šimtininkas ir padarė, paaiškindamas: „Kalinys Paulius pasikvietė mane ir paprašė atvesti pas tave šį jaunuolį, kuris nori tau kai ką pranešti." 19 Tribūnas, paėmęs jį už rankos, pasivedėjo į šalį ir paklausė: „Apie ką turi man pranešti, jaunuoli?" 20 „Rytoj žydai susitarė prašyti tave, kad nuvestum Paulių į teismo tarybą, neva norėdami gauti daugiau informacijos, – pranešė jis. – 21 Nedarykite to! Kelyje tykos daugiau kaip keturiasdešimt vyrų, pasiruošę užpulti ir užmušti jį. Jie prisiekė nei valgyti, nei gerti, kol jį nužudys. Dabar jie jau čia, tikėdamiesi, kad tu išpildysi jų prašymą." 22 „Tegu nė vienas nežino, kad tu man tai pasakei", – tribūnas įspėjo išeinantį jaunuolį.

Paulius perkeltas į Cezarėją

23,24 Pasišaukęs du šimtininkus, tribūnas įsakė: „Pasiimkite du šimtus kareivių, kad dar šį vakarą devintą valandą galėtumėte vykti į Cezarėją. Paimkite du šimtus ietininkų ir septyniasdešimt raitelių. Parūpinkite Pauliui arklį ir sveiką pristatykite ji valdytojui Feliksui." 25 Paskui jis valdytojui parašė tokį laišką:

26 „Klaudijas Lisijas kilniausiajam valdytojui Feliksui siunčia sveikinimą.

27 Šį žmogų žydai sugavo ir norėjo nužudyti, bet aš pasiunčiau kareivius išvaduoti jį, nes sužinojau, kad jis Romos pilietis. 28 Tada nuvežiau jį į jų teismo tarybą, norėdamas sužinoti, už ką jis kaltinamas. 29 Greitai supratau, jog žydai ginčijosi dėl savo įsitikinimų, tačiau jis nebuvo apkaltintas, todėl negalėjo būti nubaustas kalėjimu ar mirtimi. 30 Kai man buvo pranešta apie šį sąmokslą, aš nusprendžiau pasiųsti jį pas tave, o jo kaltintojams pasakysiu, kad savo kaltinimus pateiktų tau."

31 Kaip buvo įsakyta, kareiviai nakčia nuvedė Paulių į Antipatridę. 32 Rytojaus dieną jie grįžo į kareivines, palikę jį su raiteliais, kad nugabentų jį į Cezarėją, 33 Atvykę į Cezarėją, jie pristatė valdytojui Paulių ir atidavė laišką. 34 Perskaitęs jį, valdytojas paklausė Pauliaus, iš kur jis esąs. „Iš Kilikijos", – atsakė Paulius. 35 „Aš išsamiai susipažinsiu su tavo byla, kai atvyks tavo kaltintojai", – jam pasakė valdytojas ir įsakė laikyti jį kalėjime karaliaus Erodo pretorijuje.

1 ENTONCES Pablo, poniendo los ojos en ✝23.1 cp. 22.30.el concilio, dice: Varones hermanos, ✝23.1 cp. 24.16. 2 Co. 1.12 y 4.2. 2 Ti. 1.3.yo con toda buena conciencia he conversado delante de Dios hasta el día de hoy.

1 Pablo ante el concilio.

2 Conjuración contra Pablo.

2 El príncipe de los sacerdotes, ✝23.2 cp. 24.1.Ananías, mandó entonces á los que estaban delante de él, que le hiriesen en la boca.

3 Entonces Pablo le dijo: Herirte ha Dios, ✝23.3 Mt. 23.27.pared blanqueada: ¿y estás tú sentado para juzgarme conforme á la ley, y ✝23.3 Dt. 25.1,2.contra la ley me mandas herir?

4 Y ✝23.4 Jn. 18.22.los que estaban presentes dijeron: ¿Al sumo sacerdote de Dios maldices?

5 Y Pablo dijo: No sabía, hermanos, que era el sumo sacerdote; pues escrito está: ✝23.5 Ex. 22.28.Al príncipe de tu pueblo no maldecirás.

6 Entonces Pablo, sabiendo que la una parte era de ✝23.6 Mt. 22.23.Saduceos, y la otra de Fariseos, clamó en el concilio: Varones hermanos, ✝23.6 cp. 26.5. Fil. 3.5.yo soy Fariseo, hijo de Fariseo: ✝23.6 cp. 24.21 y 26.6-8.de la esperanza y de la resurrección de los muertos soy yo juzgado.

7 Y como hubo dicho esto, fué hecha disensión entre los Fariseos y los Saduceos; y la multitud fué dividida.

8 Porque los Saduceos ✝23.8 Lc. 20.27.dicen que no hay resurrección, ni ángel, ni espíritu; mas los Fariseos confiesan ambas cosas.

9 Y levantóse un gran clamor: y levantándose los escribas de la parte de los Fariseos, contendían diciendo: Ningún mal hallamos en este hombre; que si espíritu le ha hablado, ó ángel, ✝23.9 cp. 5.39.no resistamos á Dios.

10 Y habiendo grande disensión, el tribuno, teniendo temor de que Pablo fuese despedazado de ellos, mandó venir soldados, y arrebatarle de en medio de ellos, y llevarle á la fortaleza.

11 Y la noche siguiente, presentándosele el Señor, le dijo: Confía, Pablo; que como has testificado de mí en Jerusalem, así es menester testifiques también ✝23.11 cp. 19.21.en Roma.

12 Y venido el día, algunos de los Judíos se juntaron, é hicieron voto bajo de maldición, diciendo que ni comerían ni beberían hasta que hubiesen muerto á Pablo.

13 Y eran más de cuarenta los que habían hecho esta conjuración;

14 Los cuales se fueron á los príncipes de los sacerdotes y á los ancianos, y dijeron: Nosotros hemos hecho voto debajo de maldición, que no hemos de gustar nada hasta que hayamos muerto á Pablo.

15 Ahora pues, vosotros, con el concilio, requerid al tribuno que le saque mañana á vosotros como que queréis entender de él alguna cosa más cierta; y nosotros, antes que él llegue, estaremos aparejados para matarle.

16 Entonces un hijo de la hermana de Pablo, oyendo las asechanzas, fué, y entró en la fortaleza, y dió aviso á Pablo.

17 Y Pablo, llamando á uno de los centuriones, dice: Lleva á este mancebo al tribuno, porque tiene cierto aviso que darle.

18 El entonces tomándole, le llevó al tribuno, y dijo: El preso Pablo, llamándome, me rogó que trajese á ti este mancebo, que tiene algo que hablarte.

19 Y el tribuno, tomándole de la mano y retirándose aparte, le preguntó: ¿Qué es lo que tienes que decirme?

20 Y él dijo: Los Judíos han concertado rogarte que mañana saques á Pablo al ✝23.20 cp. 22.30.concilio, como que han de inquirir de él alguna cosa más cierta.

21 Mas tú no los creas; porque más de cuarenta hombres de ellos le acechan, los cuales han hecho voto ✝23.21 ver. 12debajo de maldición, de no comer ni beber hasta que le hayan muerto; y ahora están apercibidos esperando tu promesa.

22 Entonces el tribuno despidió al mancebo, mandándole que á nadie dijese que le había dado aviso de esto.

23 Y llamados dos centuriones, mandó que apercibiesen para la hora tercia de la noche doscientos soldados, que fuesen hasta ✝23.23 cp. 8.40.Cesarea, y setenta de á caballo, y doscientos lanceros;

1 Pablo, enviado á Cesarea,

2 comparece ante Félix.

24 Y que aparejasen cabalgaduras en que poniendo á Pablo, le llevasen en salvo á Félix ✝23.24 vers. 26,33,34. Mt. 27.2.el Presidente.

25 Y escribió una carta en estos términos:

26 Claudio Lisias al excelentísimo gobernador Félix: ✝23.26 cp. 15.23.Salud.

27 A este hombre, aprehendido de los Judíos, y que iban ellos á matar, libré yo acudiendo ✝23.27 ver. 10con la tropa, ✝23.27 cp. 22.25-29.habiendo entendido que era Romano.

28 Y queriendo saber la causa por qué le acusaban, le llevé al concilio de ellos:

29 Y hallé que le acusaban ✝23.29 cp. 18.15 y 25.19.de cuestiones de la ley de ellos, y que ✝23.29 cp. 25.25 y 26.31.ningún crimen tenía digno de muerte ó de prisión.

30 Mas ✝23.30 ver. 20siéndome dado aviso de asechanzas que le habían aparejado los Judíos, luego al punto le he enviado á ti, intimando también á los acusadores que traten delante de ti lo que tienen contra él. Pásalo bien.

31 Y los soldados, tomando á Pablo como les era mandado, lleváronle de noche á Antipatris.

32 Y al día siguiente, dejando á los de á caballo que fuesen con él, se volvieron á la fortaleza.

33 Y como llegaron á Cesarea, y dieron la carta al gobernador, presentaron también á Pablo delante de él.

34 Y el gobernador, leída la carta, preguntó de qué ✝23.34 cp. 25.1.provincia era; y entendiendo que de ✝23.34 cp. 21.39.Cilicia,

35 Te oiré, dijo, cuando vinieren tus acusadores. Y mandó que le guardasen en el pretorio de Herodes.