Atos 5

Ananijas ir Sapfyra

1 Tačiau vienas žmogus, vardu Ananijas, su savo žmona Sapfyra pardavęs žemės sklypą, 2 atnešė tik dalį pinigų, tvirtindamas, kad tai buvo visa suma (jo žmona sutiko su šia apgavyste). 3 Bet Petras pasakė: „Ananijau, šėtonas užvaldė tavo širdį. Kai tu tvirtinai, kad tai visi pinigai, tu melavai Šventajai Dvasiai. 4 Turtas buvo tavo nuosavybė, ir tu galėjai tvarkyti jį kaip norėjai. Galėjai parduoti ar neparduoti. Ir pardavęs tu galėjai nuspręsti, kiek duoti. Kaip tu galėjai taip padaryti? Tu ne mums melavai, o Dievui." 5 Ananijas, išgirdęs tuos žodžius, krito ant grindų ir mirė! Visi išsigando, 6 o jaunuoliai pridengė jį paklode, išnešė ir palaidojo.

7 Maždaug po kokių trijų valandų atėjo jo žmona, kuri nežinojo, kas buvo atsitikę. 8 Petras ją paklausė: „Ar jūs pardavėte savo žemę už tokią ir tokią kainą?" „Taip, už tiek", – atsakė ji. 9 Bet Petras prabilo: „Kaip tu su savo vyru galėjai šitaip sugalvoti? Jūs susimokėte ir norėjote patikrinti, ar Dievas gali žinoti tai, kas iš tikrųjų vyksta? Lauke už durų dar tebėra jaunuoliai, kurie palaidojo tavo vyrą. Jie taip pat ir tave išneš." 10 Bematant ji susmuko ant grindų ir mirė. Atėjo jaunuoliai ir pamatė, kad ji mirus. Išnešė ją ir palaidojo šalia vyro. 11 Baimė apėmė visą bažnyčią ir visus kitus, kurie girdėjo, kas buvo atsitikę.

Apaštalai daro stebuklus

12 Tuo tarpu apaštalai nuolat rinkdavosi šventykloje, Saliamono salėje, ir darė dar daug nepaprastų stebuklų. 13 Kiti tikintieji nedrįso prie jų prisidėti, nors visi juos labai gerbė. 14 Augo būrys vyrų ir moterų, įtikėjusių Viešpatį. 15 Sergantieji buvo gabenami į gatves lovose ir ant kilimėlių, kad Petrui einant, bent jo šešėlis kristų ant kai kurių gulinčiųjų. 16 Keliavo minios iš Jeruzalės priemiesčių ir nešė ligonius ir piktųjų dvasių apsėstuosius. Visi jie būdavo pagydomi.

Apaštalai persekiojami

17 Stiprų pavydą jautė aukščiausias kunigas, jo giminės ir draugai iš sadukiejų tarpo. 18 Jie suėmė apaštalus ir įmetė juos į viešą kalėjimą.

19 Bet naktį atėjo Viešpaties angelas, atidarė kalėjimo vartus, išvedė pro juos ir tarė: 20 „Eikite į šventyklą ir skelbkite žmonėms apie šį Gyvenimą!" 21 Auštant jie atvyko į šventyklą ir tuojau ėmė mokyti.

Vėliau rytą vyriausias kunigas ir jo šalininkai atvyko į šventyklą ir, sukvietę žydų tarybą ir visą Senatą, nusiuntė tarnus, kad atvestų apaštalus, kuriuos nusprendė patraukti teisman. 22 Kai į kalėjimą atvyko tarnai, vyrų ten nebuvo, todėl jie, grįžę į tarybą, pranešė: 23 „Kalėjimo durys buvo užrakintos, sargai stovėjo lauke; kai atidarėme vartus, viduje nieko nebuvo." 24 Šventyklos apsaugos viršininkas ir aukštieji kunigai, tai išgirdę, sumišę stebėjosi, kas bus toliau ir kuo visa tai baigsis! 25 Tuo metu kažkas pranešė, kad vyrai, kuriuos jie įkalino, stovi šventykloje ir moko žmones! 26 Šventyklos apsaugos kapitonas nuėjo su kariais ir suėmė juos (be prievartos, nes bijojo žmonių, kad jų neužmuštų, jei jie šiurkščiau elgtųsi su mokiniais).

27 Jie atvedė apaštalus į tarybą. 28 „Negi mes jums nesakėme, kad daugiau niekada neprasitartumėte apie Jėzų? – paklausė vyriausias kunigas. – O štai jūs savo mokslu užtvindėte visą Jeruzalę ir norite ant mūsų galvų užtraukti To Žmogaus kraują!" 29 Bet Petras ir apaštalai atsiliepė: „Dievo reikia klausyti daugiau negu žmonių. 30 Mūsų protėvių Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs nužudėte prikaldami prie kryžiaus. 31 Tada Savo galinga jėga Dievas išaukštino Jį kaip Kunigaikštį ir Išgelbėtoją, kad Izraelis turėtų progą atgailauti ir kad būtų atleistos jūsų nuodėmės. 32 O mes esame tų įvykių liudininkai, taip pat ir Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikia visiems, Jam paklūstantiems." 33 Tuomet taryba baisiai įširdo ir nusprendė juos užmušti.

34 Bet pakilo vienas fariziejus, vardu Gamalielis (labai gerbiamas žmonių tarpe įstatymo mokytojas), ir pareikalavo, kad jam kalbant iš tarybos būtų išvesti apaštalai. 35 Tada jis kreipėsi į savo kolegas: „Izraelio vyrai, pagalvokite, ką daryti su šitais žmonėmis. 36 Prieš kurį laiką gyveno jaunuolis Teudas, kuris laikė save kažkuo nepaprastu. Jam pritarė apie keturi šimtai žmonių, bet jis buvo užmuštas, jo pasekėjai ramiai išsiskirstė. 37 Po jo, gyventojų surašymo dienomis, buvo Judas iš Galilėjos. Dalis žmonių tapo jo mokiniais ir sekė paskui jį. Bet ir jis mirė, o jo pasekėjai išsiskirstė. 38 Todėl aš patariu palikti tuos žmones ramybėje. Jei tai, ko jie moko ir daro, kyla iš jų pačių, viskas greitai žlugs savaime. 39 Bet jei tai iš Dievo, tai jūs nepajėgsite jų sunaikinti, nebent jei stotumėte į kovą prieš pati Dievą."

40 Taryba paklausė jo patarimo. Pasišaukė apaštalus, nuplakdino juos, paleido ir liepė niekada nebekalbėti apie Jėzų. 41 O jie ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad Dievas palaikė juos vertais kentėti panieką dėl Jo vardo. 42 Jie nesiliovė kiekvieną dieną namuose ir šventykloje mokyti, kad Jėzus yra Mesijas.

1 MAS un varón llamado Ananías, con Safira su mujer, vendió una posesión,

2 Y defraudó del precio, sabiéndolo también su mujer; ✝5.2 cp. 4.35,37.y trayendo una parte, púsola á los pies de los apóstoles.

3 Y dijo Pedro: Ananías, ¿por qué ha llenado ✝5.3 Lc. 22.3.Satanás tu corazón á que mintieses al Espíritu Santo, y defraudases del precio de la heredad?

4 Reteniéndola, ¿no se te quedaba á ti? y vendida, ¿no estaba en tu potestad? ¿Por qué pusiste esto en tu corazón? No has mentido á los hombres, sino á Dios.

5 Entonces Ananías, oyendo estas palabras, cayó y espiró. ✝5.5 ver. 11. cp. 2.43.Y vino un gran temor sobre todos los que lo oyeron.

6 Y levantándose los mancebos, ✝5.6 Jn. 19.40.le tomaron, y sacándolo, sepultáronlo.

7 Y pasado espacio como de tres horas, sucedió que entró su mujer, no sabiendo lo que había acontecido.

8 Entonces Pedro le dijo: Dime: ¿vendisteis en tanto la heredad? Y ella dijo: Sí, en tanto.

9 Y Pedro le dijo: ¿Por qué os concertasteis para tentar al Espíritu del Señor? He aquí á la puerta los pies de los que han sepultado á tu marido, y te sacarán.

1 Los apóstoles en la cárcel.

2 El consejo de Gamaliel.

10 Y luego cayó á los pies de él, y espiró: y entrados los mancebos, la hallaron muerta; y la sacaron, y la sepultaron junto á su marido.

11 Y vino un gran temor en toda la iglesia, y en todos los que oyeron estas cosas.

12 Y ✝5.12 cp. 2.43 y 4.30 y 14.3 y 19.11.por las manos de los apóstoles eran hechos muchos milagros y prodigios en el pueblo; y estaban todos ✝5.12 cp. 1.14.unánimes en el ✝5.12 Jn. 10.23. cp. 3.11pórtico de Salomón.

13 Y de los otros, ninguno osaba juntarse con ellos; ✝5.13 cp. 2.47 y 4.21.mas el pueblo los alababa grandemente.

14 Y los que creían en el Señor se aumentaban más, gran número así de hombres como de mujeres;

15 Tanto que echaban los enfermos ✝5.15 Lc. 8.1,4.por las calles, y los ponían en camas y en lechos, ✝5.15 Mt. 14.36.para que viniendo Pedro, á lo menos su sombra tocase á alguno de ellos.

16 Y aun de las ciudades vecinas concurría multitud á Jerusalem, trayendo enfermos y atormentados de espíritus inmundos; los cuales todos eran curados.

17 Entonces levantándose ✝5.17 cp. 4.1,2,5,6.el príncipe de los sacerdotes, y todos los que estaban con él, que es la secta de los Saduceos, se llenaron de celo;

18 Y echaron mano á los apóstoles, y pusiéronlos en la cárcel pública.

19 Mas ✝5.19 cp. 12.7.el ángel del Señor, abriendo de noche las puertas de la cárcel, y sacándolos, dijo:

20 Id, y estando ✝5.20 cp. 2.46.en el templo, hablad al pueblo ✝5.20 Jn. 6.63,68.todas las palabras de esta vida.

21 Y oído que hubieron esto, entraron de mañana en el templo, y enseñaban. Entre tanto, viniendo el príncipe de los sacerdotes, y los que eran con él, convocaron ✝5.21 vers. 27,34,41el concilio, y á todos los ancianos de los hijos de Israel, y enviaron á la cárcel para que fuesen traídos.

22 Mas como llegaron los ministros, y no los hallaron en la cárcel, volvieron, y dieron aviso,

23 Diciendo: Por cierto, la cárcel hemos hallado cerrada con toda seguridad, y los guardas que estaban delante de las puertas; mas cuando abrimos, á nadie hallamos dentro.

24 Y cuando oyeron estas palabras el pontífice y ✝5.24 ver. 26. cp. 4.1.el magistrado del templo y los príncipes de los sacerdotes, dudaban en qué vendría á parar aquello.

25 Pero viniendo uno, dióles esta noticia: He aquí, los varones que echasteis en la cárcel, están en el templo, y enseñan al pueblo.

26 Entonces fué el magistrado con los ministros, y trájolos sin violencia; ✝5.26 cp. 4.21.porque temían del pueblo ser apedreados.

27 Y como los trajeron, los presentaron en el concilio: y el príncipe de los sacerdotes les preguntó,

28 Diciendo: ✝5.28 cp. 4.18.¿No os denunciamos estrechamente, que no enseñaseis en este nombre? y he aquí, habéis llenado á Jerusalem de vuestra doctrina, ✝5.28 cp. 2.23,36 y 3.14,15.y queréis echar sobre nosotros ✝5.28 Mt. 23.35 y 27.25.la sangre de este hombre.

29 Y respondiendo Pedro y los apóstoles, dijeron: ✝5.29 cp. 4.19.Es menester obedecer á Dios antes que á los hombres.

30 El Dios de nuestros padres ✝5.30 cp. 2.24.levantó á Jesús, al cual vosotros matasteis colgándole de un madero.

31 A éste ha Dios ensalzado con su diestra ✝5.31 cp. 3.15.por Príncipe y ✝5.31 Lc. 2.11. cp. 13.23Salvador, ✝5.31 Lc. 24.47. cp. 3.26para dar á Israel arrepentimiento y ✝5.31 Lc. 1.77. cp. 10.43 y 13.38 y 26.18.remisión de pecados.

32 Y ✝5.32 Lc. 24.48.nosotros somos testigos suyos de estas cosas, y también el Espíritu Santo, ✝5.32 cp. 2.4.el cual ha dado Dios á los que le obedecen.

33 Ellos, oyendo esto, regañaban, y consultaban matarlos.

34 Entonces levantándose en el concilio un Fariseo llamado ✝5.34 cp. 22.3.Gamaliel, doctor de la ley, venerable á todo el pueblo, mandó que sacasen fuera un poco á los apóstoles.

35 Y les dijo: Varones Israelitas, mirad por vosotros acerca de estos hombres en lo que habéis de hacer.

36 Porque antes de estos días se levantó Teudas, diciendo que era alguien; al que se agregó un número de hombres como cuatrocientos: el cual fué matado; y todos los que le creyeron fueron dispersos, y reducidos á nada.

1 Los siete diáconos.

2 Discurso elocuente

37 Después de éste, se levantó Judas el Galileo en los días del ✝5.37 Lc. 2.2.empadronamiento, y llevó mucho pueblo tras sí. Pereció también aquél; y todos los que consintieron con él, fueron derramados.

38 Y ahora os digo: Dejaos de estos hombres, y dejadlos; porque si este consejo ó esta obra es de los hombres, se desvanecerá:

39 Mas si es de Dios, no la podréis deshacer; no seáis tal vez hallados ✝5.39 cp. 23.9.resistiendo á Dios.

40 Y convinieron con él: y ✝5.40 cp. 4.18.llamando á los apóstoles, ✝5.40 Mt. 10.17 y 23.34.después de azotados, les intimaron que no hablasen en el nombre de Jesús, y soltáronlos.

41 Y ellos partieron de delante del concilio, ✝5.41 1 P. 4.13,16.gozosos de que fuesen ✝5.41 Lc. 20.35.tenidos por dignos de padecer afrenta por el Nombre.

42 Y todos los días, ✝5.42 cp. 2.46.en el templo y por las casas, no cesaban de enseñar y predicar á Jesucristo.