Atos 17

Tesalonikoje

1 Dabar jie keliavo per Amfipolio ir Apolonijos miestus ir atvyko į Tesaloniką, kur buvo žydų sinagoga. 2 Pagal savo įprotį Paulius užėjo ten ir tris šeštadienius iš eilės aiškino jiems Raštą. 3 Jis atskleidė žmonėms pranašystes apie Mesijo kančias ir Jo prisikėlimą, įrodinėjo, kad Jėzus yra Mesijas. 4 Daug pamaldžių graikų, taip pat nemažai žymių moterų įtikėjo Viešpatį.

5 Bet žydų vadovai pavyduliavo. Tai paskatino kai kuriuos nevykėlius jaunuolius gatvėse sukurstyti minią ir pradėti riaušes. Jie užpuolė Jasono namus, norėdami suimti Paulių ir Silą bei pristatyti miesto tarybai, kad nubaustų. 6 Ten jų neradę, jie ištempė Jasoną bei keletą tikinčiųjų laukan ir prievarta nuvedė į tarybą. „Paulius ir Silas apvertė visą pasaulį aukštyn kojomis, o nūnai jie drumsčia ramybę mūsų mieste, – šaukė jie. – 7 O Jasonas priglaudė juos savo namuose. Visi šitie kalti dėl išdavystės, nes jie skelbia karaliumi Jėzų, o ne Cezarį." 8 Miesto žmonės, kaip ir teisėjai, suklaidinti tų gandų, 9 paleido juos tik gavę įkaitus.

Berėjoje

10 Tą naktį krikščionys išlydėjo Paulių ir Silą į Berėją, kur, kaip paprastai, jie, užėję į sinagogą, skelbė Dievo Žodį. 11 Berėjos žmonės buvo atviresni už tesalonikiečius ir mielai jų klausė. Jie kasdien tyrinėjo Raštą, atidžiai tikrindami Pauliaus ir Silo teiginius. 12 Taip daugelis įtikėjo, o iš jų nemažai ir kilmingų moterų bei vyrų.

13 Bet kai Tesalonikos žydai sužinojo, kad Paulius jau Berėjoje skelbia Dievo Žodį, atskubėjo čionai ir kurstė žmones. 14 Tikintieji skubiai išsiuntė Paulių prie jūros, o Silas ir Timotiejus pasiliko tenai. 15 Lydėjusieji Paulių keliavo su juo į Atėnus, o po to grįžo į Berėją pranešti Silui ir Timotiejui, kad kuo greičiau vyktų pas jį.

Atėnuose

16 Kol Paulius laukė jų Atėnuose, jis netvėrė apmaudu, matydamas pilną stabų miestą. 17 Jis ėjo į sinagogą tartis su žydais ir dievobaimingais pagonimis, kasdien kalbėdavosi su atėjusiais į miesto aikštę. 18 Jis ginčijosi su kai kuriais epikūrininkais ir stoikų filosofais. Jam pasakojant apie Jėzų ir Jo prisikėlimą, vieni sakė, kad jis – fantazuotojas. Kiti tvirtino, jog jis perša svetimą mokslą.

19 Jie pakvietė jį į susirinkimą Areopage: „Ateik papasakoti mums daugiau apie šią naują religiją. 20 Tu pasakoji mums stulbinančius dalykus. Mes norėtume apie tai išgirsti daugiau." 21 (Aš privalau paaiškinti, kad visi atėniečiai, taip pat, kaip ir jų svečiai, temoka leisti laiką, aptarinėdami naujas idėjas!)

22 Tada Paulius, atsistojęs Areopago viduryje, prabilo: „Atėniečiai, man rodos, kad jūs labai dievobaimingi. 23 Vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas jūsų altorius, aš radau vieną užrašą: „Nežinomam dievui!" Jūs garbinate Jo nepažindami. Kaip aš noriu jums apie Jį papasakoti! 24 Jis sukūrė pasaulį ir visa, kas tik jame yra. Kadangi Jis yra dangaus ir žemės Viešpats, tai negyvena žmogaus rankomis sukurtose šventyklose. 25 Žmogaus rankos čia negali padėti, nes Jam nieko netrūksta. Jis Pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir tenkina visus mūsų poreikius. 26 Visus pasaulio žmones Jis sukūrė iš Adomo ir išsklaidė tautas po žemę. Jis iš anksto numatė kiekvieno iš mūsų kilimo ir nuopuolio laiką ir nustatė universalias ribas. 27 Visa tai turi skatinti žmones ieškoti Dievo. Galbūt nujausdami tą kelią dievop, pagaliau Jį atrastų, nors Dievas yra netoli kiekvieno iš mūsų. 28 Jame mes gyvename, judame ir esame! Kaip sako vienas jūsų poetas: „Mes esame Dievo vaikai."

29 Jei taip, mes neturime galvoti apie Dievą, kaip apie dievybę, panašią į žmonių sukurtą stabą iš aukso, sidabro ar iškaltą iš akmens.

30 Dievas nesmerkė šitų dalykų praeityje, bet dabar Jis skelbia, kad visi atsisakytų stabų ir tik Jį vieną garbintų.

31 Jis nustatė dieną, kada teisingai teis pasaulį per Žmogų, kurį Jis nurodė ir paskyrė, prikeldamas Jį iš numirusių."

32 Išgirdę Paulių kalbant apie prisikėlimą iš numirusių, vieni ėmė juoktis, o kiti sakė: „Mes norime išgirsti apie tai vėliau." 33 Tuo baigėsi Pauliaus pokalbis su jais, 34 bet kai kurie žmonės stojo į jo pusę ir priėmė tikėjimą. Tarp jų buvo Dionizas, miesto tarybos narys, moteris, vardu Damaridė ir kiti.

1 Y PASANDO por Amphípolis y Apolonia, llegaron á ✝17.1 cp. 20.4 y 27.2. 1 Ts. 1.1. 2 Ts. 1.1.Tesalónica, donde estaba la sinagoga de los Judíos.

2 Y Pablo, como acostumbraba, ✝17.2 cp. 13.14.entró á ellos, y por tres sábados disputó con ellos ✝17.2 cp. 8.35 y 18.28 y 28.23.de las Escrituras,

3 Declarando y proponiendo, ✝17.3 Lc. 24.32.que convenía que el Cristo padeciese, y resucitase de los muertos; y que Jesús, el cual yo os anuncio, decía él, éste era el Cristo.

1 Pablo en Tesalónica, Berea,

2 y Atenas. Su discurso

4 Y algunos de ellos creyeron, y se juntaron con Pablo y con Silas; y de los ✝17.4 Jn. 12.20.Griegos religiosos grande multitud, y mujeres nobles no pocas.

5 Entonces los Judíos que eran incrédulos, teniendo celos, tomaron consigo á algunos ociosos, malos hombres, y juntando compañía, alborotaron la ciudad; y acometiendo á la casa de Jasón, procuraban sacarlos al pueblo.

6 Mas no hallándolos, trajeron á Jasón y á algunos ✝17.6 vers. 10,14hermanos á los gobernadores de la ciudad, dando voces: ✝17.6 cp. 16.20.Estos que alborotan el mundo, también han venido acá;

7 A los cuales Jasón ha recibido; y todos estos hacen contra los decretos de César, diciendo que hay otro rey, Jesús.

8 Y alborotaron al pueblo y á los gobernadores de la ciudad, oyendo estas cosas.

9 Mas recibida satisfacción de Jasón y de los demás, los soltaron.

10 Entonces los hermanos, luego de noche, ✝17.10 Mt. 10.23.enviaron á Pablo y á Silas á Berea; los cuales habiendo llegado, entraron en la sinagoga de los Judíos.

11 Y fueron estós más nobles que los que estaban en Tesalónica, pues recibieron la palabra con toda solicitud, escudriñando cada día las Escrituras, si estas cosas eran así.

12 Así que creyeron muchos de ellos; y mujeres Griegas ✝17.12 cp. 13.50.de distinción, y no pocos hombres.

13 Mas como entendieron los Judíos de Tesalónica que también en Berea era anunciada la palabra de Dios por Pablo, fueron, y también allí tumultuaron al pueblo.

14 Empero luego ✝17.14 ver. 10los hermanos enviaron á Pablo que fuese como á la mar; y Silas y ✝17.14 cp. 16.1.Timoteo se quedaron allí.

15 Y los que habían ✝17.15 cp. 15.3.tomado á cargo á Pablo, le llevaron hasta Atenas; y tomando encargo para Silas y Timoteo, que viniesen á él lo más presto que pudiesen, partieron.

16 Y esperándolos Pablo en Atenas, su espíritu se deshacía en él viendo la ciudad dada á idolatría.

17 Así que, ✝17.17 cp. 18.4,19 y 19.8,9.disputaba ✝17.17 vers. 2,10en la sinagoga con los Judíos y ✝17.17 ver. 4religiosos; y en la plaza cada día con los que le ocurrían.

18 Y algunos filósofos de los Epicúreos y de los Estóicos, disputaban con él; y unos decían: ¿Qué quiere decir este palabrero? Y otros: Parece que es predicador de nuevos dioses: porque les predicaba á Jesús y la ✝17.18 cp. 4.2.resurrección.

19 Y tomándole, le trajeron al Areópago, diciendo: ¿Podremos saber qué sea esta nueva doctrina que dices?

20 Porque pones en nuestros oídos unas nuevas cosas: queremos pues saber qué quiere ser esto.

21 (Entonces todos los Atenienses y los huéspedes extranjeros, en ninguna otra cosa entendían, sino ó en decir ó en oir alguna cosa nueva.)

22 Estando pues Pablo en medio del Areópago, dijo: Varones Atenienses, en todo os veo como más superticiosos;

23 Porque pasando y mirando vuestros santuarios, hallé también un altar en el cual estaba esta inscripción: AL DIOS NO CONOCIDO. Aquél pues, que vosotros honráis sin conocerle, á éste os anuncio yo.

24 ✝ 17.24 cp. 14.15. El Dios que hizo el mundo y todas las cosas que en él hay, éste, como sea Señor del cielo y de la tierra, ✝17.24 cp. 7.48.no habita en templos hechos de manos,

25 Ni es honrado con manos de hombres, ✝17.25 Sal. 50.8-12.necesitado de algo; pues él da á todos ✝17.25 Gn. 2.7.vida, y respiración, y todas las cosas;

26 Y de una sangre ha hecho todo el linaje de los hombres, para que habitasen sobre toda la faz de la tierra; y les ha prefijado el orden de los tiempos, y ✝17.26 Dt. 32.8.los términos de los habitación de ellos;

27 Para que buscasen á Dios, si en alguna manera, palpando, le hallen; aunque ✝17.27 cp. 14.17.cierto no está lejos de cada uno de nosotros:

1 en el Areópago.

2 Pablo en Corinto.

28 Porque ✝17.28 Job 12.10.en él vivimos, y nos movemos, y somos; ✝17.28 Tit. 1.12.como también algunos de vuestros poetas dijeron: Porque linaje de éste somos también.

29 Siendo pues linaje de Dios, no hemos de estimar la Divinidad ser semejante á oro, ó á plata, ó á piedra, escultura de artificio ó de imaginación de hombres.

30 Empero ✝17.30 cp. 14.16.Dios, habiendo disimulado los tiempos de esta ignorancia, ahora ✝17.30 Lc. 24.47.denuncia á todos los hombres en todos los lugares que se arrepientan:

31 Por cuanto ha establecido un día, en el cual ✝17.31 Jn. 5.22. cp. 10.42ha de juzgar al mundo con justicia, por aquel varón al cual determinó; dando fe á todos con ✝17.31 cp. 2.24.haberle levantado de los muertos.

32 Y así como oyeron de la resurrección de los muertos, unos se burlaban, y otros decían: ✝17.32 cp. 24.25.Te oiremos acerca de esto otra vez.

33 Y así Pablo se salió de en medio de ellos.

34 Mas algunos creyeron, juntándose con él; entre los cuales también fué Dionisio el ✝17.34 vers. 19,22del Areópago, y una mujer llamada Dámaris, y otros con ellos.