1 So these three men ceased to answer Job, because he was righteous in his own eyes. 2 Then was kindled the wrath of Elihu the son of Barachel the Buzite, of the family of Ram: against Job was his wrath kindled, because he justified himself rather than God. 3 Also against his three friends was his wrath kindled, because they had found no answer, and yet had condemned Job. 4 Now Elihu had waited to speak unto Job, because they were elder than he. 5 And when Elihu saw that there was no answer in the mouth of these three men, his wrath was kindled.
6 And Elihu the son of Barachel the Buzite answered and said,
I am young, and ye are very old;
Wherefore I held back, and durst not show you mine opinion.
7 I said, Days should speak,
And multitude of years should teach wisdom.
8 But there is a spirit in man,
And the breath of the Almighty giveth them understanding.
9 It is not the great that are wise,
Nor the aged that understand justice.
10 Therefore I said, Hearken to me;
I also will show mine opinion.
11 Behold, I waited for your words,
I listened for your reasonings,
Whilst ye searched out what to say.
12 Yea, I attended unto you,
And, behold, there was none that convinced Job,
Or that answered his words, among you.
13 Beware lest ye say, We have found wisdom;
God may vanquish him, not man:
14 For he hath not directed his words against me;
Neither will I answer him with your speeches.
15 They are amazed, they answer no more:
They have not a word to say.
16 And shall I wait, because they speak not,
Because they stand still, and answer no more?
17 I also will answer my part,
I also will show mine opinion.
18 For I am full of words;
The spirit within me constraineth me.
19 Behold, my breast is as wine which hath no vent;
Like new wine-skins it is ready to burst.
20 I will speak, that I may be refreshed;
I will open my lips and answer.
21 Let me not, I pray you, respect any man’s person;
Neither will I give flattering titles unto any man.
22 For I know not to give flattering titles;
Else would my Maker soon take me away.
1 Tie trys vyrai liovėsi atsakinėti Jobui, nes jis laikė save teisiu.
2 Barachelio sūnus Elihuvas, buzitas iš Ramo giminės, supyko ant Jobo, nes jis teisino save, o ne Dievą.
3 Jis supyko ir ant jo trijų draugų, nes jie nesurado atsakymo, tačiau kaltino Jobą.
4 Jobui kalbant, Elihus laukė, nes jie buvo vyresni už jį.
5 Kai Elihus pamatė, kad tie trys vyrai nesurado atsakymo, užsidegė jo pyktis.
6 Barakelio sūnus Elihus, buzitas, atsakydamas tarė: "Aš dar jaunas, jūs senesni amžiumi, todėl bijojau ir nedrįsau jums pareikšti savo nuomonės.
7 Aš galvojau: ‘Amžius tegul kalba, metų skaičius tepamoko išminties’.
8 Tačiau dvasia yra žmoguje ir Visagalio įkvėpimas duoda jam supratimą.
9 Seniai ne visados išmintingi ir ne amžius leidžia suvokti, kas teisinga.
10 Todėl pasiklausykite manęs. Aš irgi pareikšiu savo nuomonę.
11 Aš laukiau jūsų žodžių, klausiau jūsų svarstymų, kai ieškojote, ką atsakyti.
12 Aš atidžiai jus stebėjau, tačiau nė vienas iš jūsų neįtikino Jobo ir neatsakė į jo žodžius.
13 Nesakykite, kad atsakėte išmintingai: ‘Dievas jį įveiks, ne žmogus’.
14 Jis nesikreipė savo žodžiais į mane, ir aš jam neatsakysiu jūsų žodžiais.
15 Jie nustebę stovi, netekę žado, nebežino, ką sakyti.
16 Kai aš laukiau, o jie stovėjo tylėdami ir nieko nesakė,
17 aš nusprendžiau atsakyti ir pareikšti savo nuomonę.
18 Aš turiu žodžių pakankamai, o dvasia mane ragina.
19 Mano pilvas kaip vynas, nerandąs išėjimo, plėšantis naujas odines.
20 Aš turiu kalbėti, kad man būtų lengviau; praversiu savo lūpas ir atsakysiu.
21 Nebūsiu šališkas ir niekam nepataikausiu.
22 Jei pataikaučiau, mano Kūrėjas greitai pašalintų mane".