1 Viešpatie, mano išgelbėjimo Dieve, dieną ir naktį šaukiau Tavo akivaizdoje.
2 Tepasiekia mano malda Tave! Išgirsk mano šauksmą!
3 Mano siela pilna skausmų ir mano gyvybė arti mirties.
4 Mane laiko tokiu, kuris nužengė į duobę, esu bejėgis žmogus.
5 Tarp mirusiųjų yra mano guolis, guliu kape kaip užmuštieji, kurių Tu nebeatsimeni, nes jie nuo Tavęs atskirti.
6 Tu įstūmei mane į giliausią duobę, į tamsą, į gelmes.
7 Mane slegia Tavo rūstybė, Tavo bangos ritasi per mane.
8 Tu atitolinai nuo manęs mano pažįstamus, jiems padarei mane bjaurų. Esu uždarytas ir negaliu išeiti.
9 Mano akys aptemo nuo vargo. Kasdien šaukiausi Tavęs, Viešpatie, tiesdamas į Tave rankas.
10 Ar parodysi stebuklus mirusiems? Ar mirusieji kelsis ir girs Tave?
11 Ar pasakojama apie Tavo malonę ir ištikimybę mirusiųjų karalystėje?
12 Ar žinomi Tavo stebuklai tamsoje ir Tavo teisumas užmiršimo šalyje?
13 Viešpatie, Tavęs aš šaukiuosi, mano malda kas rytą kyla į Tave.
14 Viešpatie, kodėl atstumi mane, slepi nuo manęs savo veidą?
15 Nuskurdęs ir pasiruošęs mirti esu nuo pat jaunystės, kenčiu Tavo siaubus, nežinau, ką daryti.
16 Tavo rūstybės įkarštis krinta ant manęs, naikina mane Tavo siaubai.
17 Jie visą laiką supa mane kaip vandenys ir skandina.
18 Tu atitolinai nuo manęs mielą bičiulį, mano pažįstami pamiršo mane.
1 Ó Jeová, Deus da minha salvação, Dia e noite clamei diante de ti.
2 Chegue à tua presença a minha oração, Inclina os teus ouvidos ao meu clamor.
3 Pois a minha alma está cheia de sofrimentos, E a minha vida se aproxima do Cheol.
4 Sou contado com os que baixam à cova, Sou como homem sem socorro,
5 Atirado entre os mortos, Como os que, feridos de morte, jazem na sepultura, Dos quais não te lembras mais, E que são desamparados das tuas mãos.
6 Puseste-me na cova mais profunda, Em lugares escuros, em densas trevas.
7 Sobre mim pesa o teu furor, E me afliges com todas as tuas ondas. (Selá)
8 Apartaste de mim os meus conhecidos, Fizeste-me objeto de abominação para com eles; Estou encerrado, e não posso sair.
9 Os meus olhos desfalecem de aflição, Dia após dia tenho clamado a ti, Jeová, Estendendo-te as minhas mãos.
10 Acaso mostrarás maravilhas aos mortos? Porventura levantar-se-ão as sombras dos mortos e te louvarão?
11 Será referida a tua benignidade na sepultura? Ou a tua fidelidade em Abadom?
12 Acaso serão conhecidas nas trevas as tuas maravilhas? E a tua justiça na terra do esquecimento?
13 Mas eu, a ti, Jeová, clamo por socorro, E pela manhã virá diante de ti a minha oração.
14 Por que, Jeová, rejeitas a minha alma? Por que escondes de mim o teu rosto?
15 Tenho estado aflito, a ponto de morrer desde a minha mocidade; Sob o peso dos teus terrores estou desorientado.
16 Por cima de mim passaram as tuas iras, Os teus terrores deram cabo de mim.
17 Cercaram-me eles, como água, de contínuo; À uma me circundaram.
18 Apartaste de mim amigo e companheiro: Os meus íntimos amigos são trevas.