1 Iov a luat cuvîntul şi a zis:
2 ,,Pînă cînd îmi veţi întrista sufletul, şi mă veţi zdrobi cu cuvîntările voastre?
3 Iată că de zece ori m'aţi batjocorit; nu vă este ruşine să vă purtaţi aşa?
4 Dacă am păcătuit cu adevărat, numai eu sînt răspunzător de aceasta.
5 Credeţi că mă puteţi lua de sus? Credeţi că mi-aţi dovedit că sînt vinovat?
6 Atunci să ştiţi că Dumnezeu mă urmăreşte, şi mă înveleşte cu laţul Lui.
7 Iată, ţip de silnicie, şi nimeni nu răspunde; cer dreptate, şi dreptate nu este!
8 Mi -a tăiat orice ieşire, şi nu pot trece; a răspîndit întunerec pe cărările mele.
9 M'a despoiat de slava mea, mi -a luat cununa de pe cap,
10 m'a zdrobit din toate părţile, şi pier; mi -a smuls nădejdea ca pe un copac.
11 S'a aprins de mînie împotriva mea, S'a purtat cu mine ca şi cu un vrăjmaş.
12 Oştile Lui au pornit deodată înainte, şi-au croit drum pînă la mine, şi au tăbărît în jurul cortului meu.
13 A depărtat pe fraţii mei dela mine, şi prietenii mei s'au înstrăinat de mine.
14 Rudele mele m'au părăsit, şi cei mai deaproape ai mei m'au uitat.
15 Casnicii mei şi slugile mele mă privesc ca pe un străin, în ochii lor sînt un necunoscut.
16 Chem pe robul meu, şi nu răspunde; îl rog cu gura mea, şi degeaba.
17 Suflarea mea a ajuns nesuferită nevestei mele, şi duhoarea mea a ajuns nesuferită fiilor mamei mele.
18 Pînă şi copiii mă dispreţuiesc: dacă mă scol, ei mă ocărăsc.
19 Aceia în cari mă încredeam mă urăsc, aceia pe cari îi iubeam s'au întors împotriva mea.
20 Oasele mi se ţin de piele şi de carne; nu mi -a mai rămas decît pielea de pe dinţi.
21 Fie-vă milă, fie-vă milă de mine, prietenii mei! Căci mîna lui Dumnezeu m'a lovit.
22 Dece mă urmăriţi ca Dumnezeu? Şi nu vă mai săturaţi de carnea mea?
23 Oh! aş vrea ca vorbele mele să fie scrise, să fie scrise într'o carte;
24 aş vrea să fie săpate cu un priboi de fier şi cu plumb în stîncă pe vecie...
25 Dar ştiu că Răscumpărătorul meu este viu, şi că se va ridica la urmă pe pămînt.
26 Chiar dacă mi se va nimici pielea, şi chiar dacă nu voi mai avea carne, voi vedea totuş pe Dumnezeu.
27 Îl voi vedea şi-mi va fi binevoitor; ochii mei Îl vor vedea, şi nu ai altuia. Sufletul meu tînjeşte de dorul acesta înlăuntrul meu.
28 Atunci veţi zice: ,Pentruce -l urmăream noi?` Căci dreptatea pricinii mele va fi cunoscută.
29 Temeţi-vă de sabie: căci pedepsele date cu sabia sînt grozave! Şi să ştiţi că este o judecată.``
1 Jobas atsakydamas tarė:
2 "Kaip ilgai varginsite mano sielą ir kankinsite mane tuščiais žodžiais?
3 Jau dešimt kartų mane plūdote ir nesigėdite mane kankinti.
4 O jei iš tikrųjų nusikaltau, tai mano klaida yra su manimi.
5 Ar iš tikrųjų norite didžiuotis prieš mane ir įrodyti mano nusikaltimą?
6 Žinokite, kad Dievas mane pargriovė ir savo tinklu mane pagavo.
7 Aš šaukiu apie priespaudą, bet niekas neatsiliepia, šaukiu garsiai, bet nėra teisybės.
8 Jis užtvėrė man kelią, kad negaliu praeiti; mano takus Jis apsupo tamsa.
9 Jis nuplėšė mano garbę ir nuėmė karūną man nuo galvos.
10 Iš visų pusių Jo naikinamas krintu, mano viltis lyg nukirstas medis.
11 Jo rūstybė užsidegė prieš mane, Jis laiko mane savo priešu.
12 Jo būriai traukia kartu prieš mane ir apgula mano palapinę.
13 Jis patraukė mano brolius nuo manęs ir pažįstami šalinasi manęs.
14 Mano artimieji paliko mane, mano draugai mane užmiršo.
15 Tie, kurie gyvena mano namuose, net mano tarnaitės, laiko mane svetimu, nepažįstamas tapau jų akyse.
16 Aš šaukiu savo tarną, bet jis neatsiliepia, aš turiu jį maldauti savo burna.
17 Mano kvapas bjaurus mano žmonai ir mano kūno vaikai atmetė mane.
18 Maži vaikai niekina mane. Kai noriu atsikelti, jie šaiposi iš manęs.
19 Manimi bjaurisi mano artimiausi draugai; tie, kuriuos mylėjau, tapo mano priešais.
20 Iš manęs liko tik oda ir kaulai, prie dantų liko tik lūpos.
21 Draugai, pasigailėkite, pasigailėkite manęs, nes Dievo ranka palietė mane.
22 Kodėl mane persekiojate kaip Dievas ir nepasisotinate mano kūnu?
23 O kad mano žodžiai būtų įrašyti į knygą,
24 įrėžti geležiniu rašikliu bei švinu amžiams į uolą.
25 Nes aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas ir kad Jis atsistos galiausiai ant žemės.
26 Ir kai mano oda sunyks, aš savo kūne regėsiu Dievą.
27 Aš pats Jį matysiu, savo akimis žiūrėsiu į Jį, o ne svetimomis. Mano širdis krūtinėje ilgisi Jo.
28 Jūs turėtumėte sakyti: ‘Kodėl mes jį persekiojame?’, tarsi priežastis būtų manyje.
29 Bijokite kardo, nes pyktis baudžiamas kardu, kad žinotumėte, jog yra teismas".