1 Ştii tu cînd îşi fac caprele sălbatice puii? Vezi tu pe cerboaice cînd fată?

2 Numeri tu lunile în cari sînt însărcinate, şi cunoşti tu vremea cînd nasc?

3 Ele se pleacă, fată puii, şi scapă iute de durerile lor.

4 Puii lor prind vlagă şi cresc supt cerul slobod, pleacă, şi nu se mai întorc la ele.

5 Cine a lăsat slobod măgarul sălbatic, izbăvindu -l de orice legătură?

6 I-am dat ca locuinţă pustiul, şi pămîntul sărac ca locaş.

7 El rîde de zarva cetăţilor,

8 Străbate munţii ca să-şi găsească hrana, şi umblă după tot ce este verde.

9 Vrea bivolul sălbatic să fie în slujba ta? Şi stă el noaptea la ieslea ta?

10 Îl poţi lega tu cu o funie, ca să tragă o brazdă? Merge el după tine, ca să grăpeze bulgării din văi?

11 Te încrezi tu în el, pentrucă puterea lui este mare? Şi -i laşi tu grija lucrărilor tale?

12 Te laşi tu pe el, pentru căratul rodurilor tale, ca să le strîngă în aria ta?

13 Aripa struţului bate cu veselie, de-ai zice că este aripa şi penişul berzei.

14 Dar struţoaica îşi încredinţează pămîntului ouăle, şi le lasă să se încălzească în nisip.

15 Ea uită că piciorul le poate strivi, că o fiară de cîmp le poate călca în picioare.

16 Este aspră cu puii săi de parcă nici n'ar fi ai ei. Că s'a trudit de geaba, nu -i pasă nici de cum!

17 Căci Dumnezeu nu i -a dat înţelepciune, şi nu i -a făcut parte de pricepere.

18 Cînd se scoală şi porneşte, rîde de cal şi de călăreţul lui.

19 Tu dai putere calului, şi -i îmbraci gîtul cu o coamă ce fîlfăie?

20 Tu -l faci să sară ca lăcusta? Nchezatul lui puternic răspîndeşte groaza.

21 Scurmă pămîntul, şi, mîndru de puterea lui, se aruncă asupra celor înarmaţi;

22 îşi bate joc de frică, nu se teme, şi nu se dă înapoi dinaintea săbiei.

23 Zîngăneşte tolba cu săgeţi pe el, suliţa şi lancea strălucesc,

24 fierbe de aprindere, mănîncă pămîntul, n'are astîmpăr cînd răsună trîmbiţa.

25 La sunetul trîmbiţei parcă zice: ,Înainte!` De departe miroase bătălia, glasul ca de tunet ai căpeteniilor şi strigătele de luptă.

26 Oare prin priceperea ta îşi ia uliul sborul, şi îşi întinde aripile spre miazăzi?

27 Oare din porunca ta se înalţă vulturul, şi îşi aşează cuibul pe înălţimi?

28 El locuieşte în stînci, acolo îşi are locuinţa, pe vîrful zimţat al stîncilor şi pe vîrful munţilor.

29 De acolo descopere el prada, şi îşi cufundă privirile în depărtare după ea.

30 Puii lui îi beau sîngele; şi acolo unde sînt hoituri, acolo -i şi vulturul.

1 "Ar žinai kalnų ožių atsivedimo laiką? Ar stebėjai stirnų gimimą?

2 Ar gali suskaičiuoti jų nėštumo mėnesius ir ar žinai laiką, kada jos atsives?

3 Jos susiriečia, dejuoja ir atsiveda vaikų.

4 Jų jaunikliai, sustiprėję ir užaugę atvirame lauke, atsiskiria ir nebesugrįžta.

5 Kas leido laukiniam asilui laisvai bėgioti ir kas atrišo jo pančius?

6 Aš paskyriau jam namais tyrus, nederlingoje žemėje jį apgyvendinau.

7 Jis juokiasi iš miesto spūsties, vežiko šauksmų negirdi.

8 Aukštai kalnuose jis randa sau ganyklą, ieško žaliuojančių plotų.

9 Ar stumbras tau tarnaus, ar jis stovės naktį prie tavo ėdžių?

10 Ar gali jį pakinkyti ir ar jis ars slėnį paskui tave?

11 Ar pasitikėsi juo ir jo didele jėga? Ar paliksi jam savo darbą?

12 Ar tiki, kad jis suveš tavo pasėlius į klojimą?

13 Ar tu davei povui gražius sparnus ir plunksnas bei sparnus stručiui?

14 Jis pakasa žemėje savo kiaušinius ir smėlyje leidžia jiems šilti.

15 Jis nesupranta, kad koja gali juos sutraiškyti ir laukinis žvėris sumindyti.

16 Jis šiurkščiai elgiasi su savo vaikais, tarsi jie būtų svetimi; jis nebijo, kad darbuojasi veltui,

17 nes Dievas neapdovanojo jo išmintimi ir nedavė jam supratimo.

18 Jei jis pasikelia bėgti, pasijuokia iš žirgo ir raitelio.

19 Ar tu suteikei žirgui stiprybės? Ar papuošei jo sprandą karčiais?

20 Ar gali jį išgąsdinti kaip žiogą? Jo šnervių prunkštimas baisus.

21 Jis kasa žemę ir džiaugiasi savo jėga, bėga prieš ginkluotų žmonių būrį.

22 Jis nepažįsta baimės ir nenusigąsta, jis nesitraukia nuo kardo.

23 Jei žvanga strėlinės, žiba ietys ir skydai,

24 jis trypia ir kasa žemę, nerimsta gaudžiant trimitui.

25 Trimitams pasigirdus, jis žvengia: Y-ha-ha! Jis iš tolo nujaučia kovą, girdi vado įsakymus ir kovos šauksmą.

26 Ar tavo išmintimi pakyla sakalas, išskleidžia savo sparnus ir skrenda link pietų?

27 Ar tavo įsakymu sklando erelis ir krauna savo lizdą aukštumose?

28 Jis gyvena ant aukščiausios uolos neprieinamoje vietoje.

29 Iš ten jis dairosi grobio, jo akys pamato jį iš tolo.

30 Jo jaunikliai geria kraują; kur yra žuvusių, ten ir jis".