1 L’anima mia si annoia della mia vita. Io mi lascerò scorrere addosso il mio lamento; Io parlerò nell’amaritudine dell’anima mia.

2 Io dirò a Dio: Non condannarmi; Fammi assapere perchè tu litighi meco.

3 Ti par egli ben fatto di oppressare, Di sdegnar l’opera delle tue mani, E di risplendere sopra il consiglio degli empi?

4 Hai tu occhi di carne? Vedi tu come vede l’uomo?

5 Sono i tuoi giorni come i giorni dell’uomo mortale? Sono i tuoi anni come l’età umana?

6 Che tu faccia inchiesta della mia iniquità, E prenda informazione del mio peccato?

7 A te si appartiene di conoscere che io non son reo; E non vi è niuno che riscuota dalla tua mano

8 Le tue mani mi hanno formato e composto; E tu mi distruggi tutto quanto d’ogn’intorno.

9 Deh! ricordati che tu mi hai formato come dell’argilla; E tu mi fai ritornare in polvere.

10 Non mi hai tu colato come latte, E fatto rappigliar come un cacio?

11 Tu mi hai vestito di pelle e di carne E mi hai contesto d’ossa e di nervi.

12 Tu mi hai data la vita, ed hai usata benignità inverso me; E la tua cura ha guardato lo spirito mio.

13 E pur tu avevi riposte queste cose nel cuor tuo; Io conosco che questo era appo te

14 Se io ho peccato, tu mi hai notato, E non mi hai assolto della mia iniquità.

15 Se io sono stato reo, guai a me; E se son giusto, non però alzo il capo, Essendo sazio d’ignominia, e veggendo la mia afflizione;

16 E se pur l’alzo, tu mi cacci a giusa di fiero leone, E torni a dimostrarti maraviglioso contro a me.

17 Tu mi produci in faccia nuovi testimoni tuoi; Tu accresci la tua indegnazione contro a me; Eserciti a muta sono sopra me.

18 Perchè dunque mi hai tratto fuor della matrice? Io vi sarei spirato, e l’occhio d’alcuno non mi avrebbe veduto.

19 Io sarei stato come se non avessi giammai avuto essere; Io sarei stato portato dal seno alla sepoltura.

20 I miei giorni non sono eglino poca cosa? cessa dunque, E rimanti da me, sì che io mi rinforzi un poco;

21 Avanti che io me ne vada alla terra delle tenebre, Dell’ombra della morte, onde mai non tornerò;

22 Alla terra d’oscurità simile a caligine; D’ombra di morte, ove non è ordine alcuno; E la quale, quando fa chiaro, è simile a caligine

1 "Mano siela pavargo nuo gyvenimo, tad skųsiuos atvirai, kalbėsiu iš sielos kartėlio.

2 Sakysiu Dievui: ‘Nepasmauk manęs, parodyk man, kodėl su manimi kovoji.

3 Ar Tau gera prispausti ir paniekinti savo rankų darbą, ir šviesti nedorėlių pasitarime?

4 Ar Tavo akys kūniškos, ar matai taip, kaip žmogus?

5 Ar Tavo dienos kaip žmogaus dienos ir Tavo metai kaip žmonių laikas,

6 kad ieškai mano kaltės ir teiraujiesi mano nuodėmių,

7 nors žinai, kad nesu nedorėlis? Nėra nė vieno, kuris mane išgelbėtų iš Tavo rankų.

8 Tavo rankos padarė mane, o dabar nori mane sunaikinti.

9 Atsimink, kad mane iš molio padarei ir vėl į dulkes paversi.

10 Kaip pieną mane išliejai ir kaip sūrį suspaudei.

11 Tu apvilkai mane kūnu ir oda, kaulais ir gyslomis sutvirtinai mane.

12 Gyvybę ir palankumą man suteikei, Tavo aplankymas saugojo mano dvasią.

13 Visa tai paslėpei savo širdyje; žinau, kad tai yra su Tavimi.

14 Jeigu nusidedu, Tu pastebi tai ir mano kalčių neatleidi.

15 Jei aš nedorėlis, vargas man! O jei aš ir teisus, negaliu pakelti galvos, nes esu pilnas gėdos. Pažiūrėk į mano vargą,

16 nes jis didėja. Kaip liūtas mane medžioji ir pasirodai baisingas prieš mane.

17 Tu pastatai naujus liudytojus prieš mane ir daugini savo pasipiktinimą; permainos ir karai kyla prieš mane.

18 Kodėl leidai man gimti? O kad būčiau miręs ir niekas nebūtų manęs matęs.

19 Aš būčiau tarsi nebuvęs ir iš įsčių būčiau nuneštas į kapą.

20 Mano gyvenimo dienų mažai; palik mane, kad nors kiek atsikvėpčiau,

21 prieš išeidamas ten, iš kur negrįžta, į tamsos šalį ir mirties šešėlį.

22 Į gūdžios tamsos šalį, kur mirties šešėlis, kur nėra skirtumo tarp šviesos ir tamsos’ ".