1 E GIOBBE riprese il suo ragionamento, e disse:

2 Come Iddio che mi ha tolta la mia ragione, E l’Onnipotente che ha data amaritudine all’anima mia, vive;

3 Mentre il mio fiato sarà in me, E l’alito di Dio sarà nelle mie nari,

4 Le mie labbra giammai non parleranno perversamente, E la mia lingua giammai non ragionerà frodolentemente.

5 Tolga, Iddio che giammai, finchè io muoia, consenta che voi abbiate ragione; Io non mi lascerò toglier la mia integrità.

6 Io ho presa in mano la difesa della mia giustizia, io non la lascerò; Il cuor mio non mi farà vergogna giammai in tempo di vita mia

7 Il mio nemico sia come l’empio, E chi si leva contro a me come il perverso.

8 Perciocchè qual sarà la speranza dell’ipocrita, Quando, dopo ch’egli avrà ben guadagnato, Iddio gli strapperà fuori l’anima?

9 Iddio ascolterà egli il suo grido, Quando tribolazione gli sarà sopraggiunta?

10 Prenderà egli il suo diletto nell’Onnipotente? Invocherà egli Iddio in ogni tempo?

11 Io vi ammaestrerò intorno alla mano di Dio; Io non vi celerò le cose che sono appo l’Onnipotente.

12 Ecco, voi tutti avete vedute queste cose; E perchè v’invanite così in vanità?

13 Questa è la porzione dell’uomo empio, appo Iddio; E l’eredità che i violenti ricevono dall’Onnipotente.

14 Se i suoi figliuoli moltiplicano, ciò è per la spada; E i suoi discendenti non saranno satollati di pane.

15 Quelli che gli saranno sopravvivuti saranno sepolti nella morte stessa, E le sue vedove non ne piangeranno.

16 Avvegnachè avesse accumulato dell’argento come della polvere, E messi insieme de’ vestimenti come del fango;

17 Egli li avrà messi insieme, ma il giusto se ne vestirà, E l’innocente spartirà l’argento.

18 Egli avrà edificato, ma la sua casa sarà come la tignuola, E come la capanna che fa il guardiano de’ frutti.

19 Avvegnachè sia stato ricco, giacerà, e non sarà raccolto; Aprirà gli occhi, ma non vi sarà nulla.

20 Spaventi lo coglieranno come acque, Il turbo l’involerà di notte.

21 Il vento orientale lo porterà via, ed egli se ne andrà; E, tempestando, lo caccerà dal luogo suo.

22 Iddio adunque gli traboccherà addosso queste cose, e non lo risparmierà; Egli fuggirà senza restare, essendo perseguito dalla mano di esso.

23 Altri si batterà a palme sopra lui, E ciascuno zuffolerà contro a lui dal suo luogo

1 Jobas tęsė savo palyginimą:

2 "Gyvas Dievas, kuris nedaro man teisybės, ir Visagalis, kuris apkartino mano sielą.

3 Kol aš kvėpuoju ir Dievo kvapas yra mano šnervėse,

4 mano lūpos nekalbės netiesos ir mano liežuvis neapgaudinės.

5 Taip nebus, kad aš pateisinčiau jus. Savo nekaltumo neatsisakysiu iki mirties.

6 Teisumo tvirtai laikausi ir nepaleisiu; mano širdis man nepriekaištaus, kol gyvensiu.

7 Te mano priešas bus kaip nedorėlis, tas, kuris puola mane, kaip neteisusis.

8 Ar yra veidmainiui kokia viltis, nors jis ir daug turi, kai Dievas atima jo sielą?

9 Ar Dievas išklausys jo šauksmą, kai nelaimės užgrius jį?

10 Ar jis linksminsis Visagalyje ir nuolat šauksis Dievo?

11 Aš jus pamokysiu apie Dievo ranką, Visagalio kelių aš neslėpsiu.

12 Jūs patys tai regėjote; kodėl jūs tad taip tuščiai kalbate?

13 Štai nedorėlio dalis nuo Dievo ir prispaudėjų paveldėjimas iš Visagalio:

14 jei jo vaikų padaugėja, jie skirti kardui; jo palikuonys nepasisotina duona.

15 Kurie išliks po jo, tuos mirtis nuves į kapą ir našlės jų neapraudos.

16 Nors jis turi sidabro kaip smėlio ir drabužių kaip molio,

17 bet jo rūbus teisusis vilkės, o sidabrą padalins nekaltasis.

18 Jis stato namus kaip kandis, kaip sargas būdelę pasidaro.

19 Jis atsigula turtingas, o pabudęs ir atvėręs akis nieko nebeturi.

20 Išgąstis užklumpa jį kaip vanduo ir audra naktį nuneša jį.

21 Rytų vėjas jį pakelia ir viesulas išplėšia jį iš jo vietos,

22 svaido be pasigailėjimo, nors jis labai stengiasi pabėgti nuo jo.

23 Žmonės plos savo rankomis dėl jo ir švilpdami išlydės jį".