1 E GIOBBE rispose, e disse:

2 Date udienza al mio ragionamento, E ciò mi sarà in vece delle vostre consolazioni.

3 Comportatemi che io parli; E poichè avrò parlato, beffatevi pure.

4 Quant’è a me, il mio lamento si addirizza egli ad un uomo? E perchè non sarebbe distretto lo spirito mio?

5 Riguardate a me, e stupite, E mettetevi la mano in su la bocca.

6 Io stesso, quando me ne ricordo, sono tutto attonito, E la carne mia ne prende orrore

7 Perchè vivono gli empi? Perchè invecchiano, ed anche son forti e vigorosi?

8 La lor progenie è stabilita nel lor cospetto, insieme con loro; E i lor discendenti son davanti agli occhi loro.

9 Le case loro non sono se non pace, senza spavento; E la verga di Dio non è sopra loro.

10 I lor tori ammontano, e non fallano; Le lor vacche figliano, e non isperdono.

11 Essi mandano fuori i lor fanciulletti come pecore; E i lor figliuoli van saltellando.

12 Essi alzano la voce col tamburo e con la cetera; E si rallegrano al suon dell’organo.

13 Logorano la loro età in piacere, E poi in un momento scendono nel sepolcro.

14 Quantunque abbiano detto a Dio: Dipartiti da noi; Perciocchè noi non prendiam piacere nella conoscenza delle tue vie.

15 Che è l’Onnipotente, che noi gli serviamo? E che profitto faremo se lo preghiamo?

16 Ecco, il ben loro non è egli nelle lor mani? Sia il consiglio degli empi lungi da me

17 Quante volte avviene egli che la lampana degli empi sia spenta, E che la lor ruina venga loro addosso, E che Iddio dia loro tormenti nella sua ira per lor parte?

18 E che sieno come paglia al vento, E come pula che il turbo invola?

19 E che Iddio riserbi a’ lor figliuoli la violenza da loro usata; O che egli la renda a loro stessi, e ch’essi lo sentano?

20 E che gli occhi loro veggano la lor ruina, E ch’essi bevano dell’ira dell’Onnipotente?

21 Perciocchè del rimanente, quale affezione avranno essi alle lor case, Da che il numero de’ lor mesi sarà stato troncato?

22 Potrebbesi insegnar scienza a Dio? Conciossiachè egli sia quel che giudica gli eccelsi.

23 Colui muore nel colmo della felicità, In compiuta pace e tranquillità.

24 Le sue secchie son piene di latte, E le sue ossa sono abbeverate di midolla.

25 E costui muore, essendo in amaritudine d’animo, E non avendo giammai mangiato con diletto.

26 Amendue giacciono nella polvere, E i vermini li coprono

27 Ecco, io conosco i vostri pensamenti, E i malvagi discorsi che voi fate contro a me a torto.

28 Perciocchè voi direte: Ove è la casa del magnifico? Ed ove sono i padiglioni ove abitavano gli empi?

29 Non vi siete voi giammai informati da coloro che fanno viaggi? Voi non disdirete già i segnali ch’essi ne dànno;

30 Che il malvagio è riparato al giorno della ruina, Quando le ire sono sparse.

31 Chi gli rappresenterà la sua via in faccia? E chi gli farà la retribuzione di ciò ch’egli ha fatto?

32 Poi appresso egli è portato ne’ sepolcri, E non attende più ad altro che all’avello.

33 I cespi della valle gli son dolci; Ed egli si tira dietro tutti gli uomini, Siccome davanti a lui ne son iti innumerabili.

34 Come dunque mi consolate voi vanamente? Conciossiachè nelle vostre repliche vi sia sempre della prevaricazione

1 Jobas atsakydamas tarė:

2 "Klausykite atidžiai mano žodžių, ir tokia bus jūsų paguoda.

3 Kantriai išklausykite mano kalbą; kai baigsiu, galite toliau tyčiotis.

4 Argi mano skundas žmogui? Jei taip būtų, mano dvasia nesijaudintų.

5 Pažvelkite į mane ir nusigąskite, uždenkite ranka savo burnas.

6 Tai prisiminęs, pats nusigąstu, drebėjimas apima mano kūną.

7 Kodėl nedorėliai gyvena iki senatvės ir yra kupini jėgos?

8 Jų palikuonys įsikuria jų aplinkoje, jų vaikaičiai gyvena su jais.

9 Jų namai saugūs, jie nieko nebijo, ir Dievo lazda jų neplaka.

10 Jų galvijai veisiasi, karvės apsiveršiuoja ir neišsimeta.

11 Jų vaikai šokinėja kaip ėriukai ir žaidžia.

12 Jie paima būgnelius ir arfas ir džiaugiasi, skambant fleitai.

13 Jie gyvena pasiturinčiai ir per akimirksnį nueina į kapus,

14 nors jie sako Dievui: ‘Atsitrauk nuo mūsų. Mes nenorime pažinti Tavo kelių.

15 Kas yra Visagalis, kad Jam turėtume tarnauti? Kokią naudą turėsime, jei melsimės Jam?’

16 Bet jų gerovė nėra jų pačių rankose; todėl nedorėlių patarimas yra toli nuo manęs.

17 Juk dažnai užgęsta nedorėlių žibintas ir juos prislegia nelaimės! Dievas užsirūstinęs siunčia jiems vargų.

18 Jie yra kaip šiaudai prieš vėją, kaip audros nunešami pelai.

19 Jūs sakote, kad Dievas kaupia nedorybes jo vaikams! Tegul Jis atlygina jam pačiam, kad jis tai žinotų.

20 Jo akys tepamato savo pražūtį ir jis tegeria Visagalio rūstybę.

21 Kam jam rūpintis savo namais po savęs, kai jo mėnesių skaičius bus nutrauktas?

22 Argi galima pamokyti išminties Dievą, kuris teisia valdovus?

23 Vienas miršta kupinas jėgų, laisvas nuo rūpesčių ir ramus,

24 jo viduriai pilni taukų ir jo kaulai prisigėrę smegenų.

25 Kitas miršta su apkartusia siela, nieko gero neragavęs.

26 Abu paguldomi į dulkes, ir kirmėlės juos apdengia.

27 Aš žinau jūsų mintis ir jūsų nedoras užmačias prieš mane.

28 Jūs sakote: ‘Kur kunigaikščių namai ir kur nedorėlių buveinės?’

29 Pasiklausykite keliautojų ir pasimokykite iš jų pasakojimų,

30 kad nedorėlis palaikomas žlugimo dienai ir bus atvestas į rūstybės dieną.

31 Kas pasakys jam į akis apie jo kelius? Kas atlygins jam už tai, ką jis padarė?

32 Jis bus nuvežtas į kapines ir pasiliks kape.

33 Slėnio grumstai bus jam mieli; kiekvienas žmogus nueis paskui jį ir prieš jį buvo nesuskaitoma daugybė.

34 Kaip tad jūs mane tuščiai guodžiate, nes jūsų atsakymai yra tik apgaulė".