1 E GIOBBE rispose, e disse:

2 Infino a quando addoglierete voi l’anima mia, E mi triterete con parole?

3 Già dieci volte voi mi avete fatta onta; Non vi vergognate voi di procedere così stranamente meco?

4 Ma pure, sia così certamente che io abbia fallito, Il mio fallo dimorerà meco.

5 Se pur volete innalzarvi sopra a me, E volete rimproverarmi il mio vituperio,

6 Sappiate ora che Iddio mi ha sovvertito, E ch’egli mi ha intorniato della sua rete.

7 Ecco, io grido violenza, e non sono esaudito; Io sclamo, e non mi si fa ragione

8 Egli ha abbarrata la mia via sì che io non posso passare; Ed ha poste le tenebre sopra i miei sentieri.

9 Egli mi ha spogliato della mia gloria, E mi ha tolta la corona del mio capo.

10 Egli mi ha disfatto d’ogn’intorno, sì che io me ne vo via; Ed ha fatta dileguar la mia speranza, come quella di un albero;

11 Ed ha accesa la sua ira contro a me, E mi ha reputato per uno de’ suoi nemici.

12 Le sue schiere son venute tutte insieme, E si hanno spianata la via contro a me, E si sono accampate intorno al mio tabernacolo.

13 Egli ha allontanati d’appresso a me i miei fratelli; I miei conoscenti si son del tutto alienati da me.

14 I miei prossimi se ne son rimasti, Ed i miei conoscenti mi hanno dimenticato.

15 I miei famigliari, e le mie serventi, mi tengono per istraniero; Io paio loro un forestiere.

16 Io chiamo il mio servitore, ed egli non risponde, Quantunque io lo preghi di mia bocca.

17 Il mio fiato è divenuto stranio alla mia moglie, Benchè io la supplichi per li figliuoli del mio ventre.

18 Fino a’ piccoli fanciulli mi disdegnano; Se io mi levo, sparlano di me.

19 Tutti i miei consiglieri segreti mi abbominano; E quelli che io amava si son rivolti contro a me.

20 Le mie ossa sono attaccate alla mia pelle ed alla mia carne; E non mi è rimasto altro di salvo che la pelle d’intorno a’ miei denti.

21 Abbiate pietà di me, abbiate pietà di me, o voi amici miei; Perciocchè la mano del Signore mi ha toccato.

22 Perchè mi perseguitate voi come Iddio, E non vi saziate della mia carne?

23 Oh! fosser pur ora scritti i miei ragionamenti! Oh! fosser pure stampati in un libro!

24 Oh! fossero in sempiterno intagliati con uno scarpello di ferro E con del piombo, sopra un sasso!

25 Ora, quant’è a me, io so che il mio Redentore vive, E che nell’ultimo giorno egli si leverà sopra la polvere;

26 E quantunque, dopo la mia pelle, questo corpo sia roso, Pur vedrò con la carne mia Iddio;

27 Il quale io vedrò, gli occhi miei lo vedranno, e non un altro; Le mie reni si consumano in me.

28 Anzi dovreste dire: Perchè lo perseguitiamo noi? Poichè la radice della parola si ritrova in me.

29 Temiate della spada; Perciocchè il supplicio dell’iniquità è la spada; Acciocchè sappiate che vi è un giudicio

1 Jobas atsakydamas tarė:

2 "Kaip ilgai varginsite mano sielą ir kankinsite mane tuščiais žodžiais?

3 Jau dešimt kartų mane plūdote ir nesigėdite mane kankinti.

4 O jei iš tikrųjų nusikaltau, tai mano klaida yra su manimi.

5 Ar iš tikrųjų norite didžiuotis prieš mane ir įrodyti mano nusikaltimą?

6 Žinokite, kad Dievas mane pargriovė ir savo tinklu mane pagavo.

7 Aš šaukiu apie priespaudą, bet niekas neatsiliepia, šaukiu garsiai, bet nėra teisybės.

8 Jis užtvėrė man kelią, kad negaliu praeiti; mano takus Jis apsupo tamsa.

9 Jis nuplėšė mano garbę ir nuėmė karūną man nuo galvos.

10 Iš visų pusių Jo naikinamas krintu, mano viltis lyg nukirstas medis.

11 Jo rūstybė užsidegė prieš mane, Jis laiko mane savo priešu.

12 Jo būriai traukia kartu prieš mane ir apgula mano palapinę.

13 Jis patraukė mano brolius nuo manęs ir pažįstami šalinasi manęs.

14 Mano artimieji paliko mane, mano draugai mane užmiršo.

15 Tie, kurie gyvena mano namuose, net mano tarnaitės, laiko mane svetimu, nepažįstamas tapau jų akyse.

16 Aš šaukiu savo tarną, bet jis neatsiliepia, aš turiu jį maldauti savo burna.

17 Mano kvapas bjaurus mano žmonai ir mano kūno vaikai atmetė mane.

18 Maži vaikai niekina mane. Kai noriu atsikelti, jie šaiposi iš manęs.

19 Manimi bjaurisi mano artimiausi draugai; tie, kuriuos mylėjau, tapo mano priešais.

20 Iš manęs liko tik oda ir kaulai, prie dantų liko tik lūpos.

21 Draugai, pasigailėkite, pasigailėkite manęs, nes Dievo ranka palietė mane.

22 Kodėl mane persekiojate kaip Dievas ir nepasisotinate mano kūnu?

23 O kad mano žodžiai būtų įrašyti į knygą,

24 įrėžti geležiniu rašikliu bei švinu amžiams į uolą.

25 Nes aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas ir kad Jis atsistos galiausiai ant žemės.

26 Ir kai mano oda sunyks, aš savo kūne regėsiu Dievą.

27 Aš pats Jį matysiu, savo akimis žiūrėsiu į Jį, o ne svetimomis. Mano širdis krūtinėje ilgisi Jo.

28 Jūs turėtumėte sakyti: ‘Kodėl mes jį persekiojame?’, tarsi priežastis būtų manyje.

29 Bijokite kardo, nes pyktis baudžiamas kardu, kad žinotumėte, jog yra teismas".