1 Ora dunque, Giobbe, ascolta, ti prego, i miei ragionamenti, E porgi gli orecchi a tutte le mie parole.
2 Ecco, ora io ho aperta la mia bocca, La mia lingua parla nel mio palato.
3 Le mie parole saranno secondo la dirittura del mio cuore; E le mie labbra proferiranno scienza pura.
4 Lo Spirito di Dio mi ha fatto, E l’alito dell’Onnipotente mi ha data la vita.
5 Se tu puoi, rispondimi; Mettiti in ordine contro a me, e presentati pure.
6 Ecco, io sono a Dio, come tu; Anch’io sono stato tratto dal fango.
7 Ecco, il mio spavento non ti sgomenterà, E la mia mano non ti sarà grave addosso
8 Tu hai pur detto, udendolo io, Ed io ho intesa la voce delle parole:
9 Io son puro, senza misfatto; Io son netto, e non vi è iniquità in me;
10 Ecco, egli trova delle occasioni contro a me; Egli mi reputa per suo nemico;
11 Egli ha messi i miei piedi ne’ ceppi, Egli spia tutti i miei sentieri.
12 Ecco, in questo tu non sei stato giusto; io ti risponderò; Perciocchè Iddio è vie maggiore che l’uomo.
13 Perchè hai tu conteso con lui, Perchè egli non dichiara tutte le sue ragioni?
14 Egli è ben vero, che talora Iddio parla una volta, E due, a chi non vi ha atteso.
15 In sogno, in vision notturna, Quando il più profondo sonno cade in su gli uomini, Quando essi son tutti sonnacchiosi sopra i lor letti;
16 Allora egli apre loro l’orecchio, E suggella il lor castigo;
17 Per istorre l’uomo dalle opere sue, E per far che la superbia dell’uomo non apparisca più;
18 Per iscampar l’anima sua dalla fossa, E far che la sua vita non passi per la spada
19 Ma talora altresì l’uomo è castigato con dolori sopra il suo letto, E tutte le sue ossa di grave malattia;
20 E la sua vita gli fa abbominare il cibo, E l’anima sua la vivanda desiderabile;
21 La sua carne è consumata, talchè non apparisce più; E le sue ossa, che prima non si vedevano, spuntano fuori;
22 E l’anima sua si accosta alla fossa, E la vita sua a’ mali mortali.
23 Ma se allora vi è appresso di lui alcun messo, un parlatore, Uno d’infra mille, Per dichiarare all’uomo il suo dovere;
24 Iddio gli farà grazia, e dirà: Riscuotilo, che non iscenda alla fossa; Io ho trovato il riscatto.
25 La sua carne diventerà morbida, più che non è in fanciullezza; Egli ritornerà a’ dì della sua giovanezza.
26 Egli supplicherà a Dio, ed egli gli sarà placato, E gli farà veder la sua faccia con giubilo, E renderà all’uomo la sua giustizia.
27 Ed esso poi si volgerà verso gli uomini, e dirà: Io avea peccato, ed avea pervertita la dirittura, E ciò non mi ha punto giovato.
28 Così Iddio riscoterà l’anima sua, che non passi nella fossa, E la vita sua vedrà la luce
29 Ecco, Iddio opera tutte queste cose Due e tre volte inverso l’uomo;
30 Per ritrarre l’anima sua dalla fossa, Acciocchè sia illuminata della luce de’ viventi.
31 Attendi, o Giobbe, ascoltami; Taci, ed io parlerò.
32 Se tu hai alcuna cosa da dire, rispondimi; Parla, perciocchè io desidero giustificarti.
33 Se no, ascoltami tu; Taci, ed io t’insegnerò la sapienza
1 "Jobai, klausyk mano žodžių ir juos įsidėmėk.
2 Atvėriau burną, ir mano liežuvis prabilo.
3 Mano žodžiai eis iš neklastingos širdies; mano lūpos kalbės tyrą pažinimą.
4 Dievo Dvasia mane sukūrė, Visagalis įkvėpė man gyvybę.
5 Atsakyk man, jei gali, parink tinkamus žodžius ir ginkis.
6 Štai pagal tavo norą aš esu vietoje Dievo; padarytas iš molio, kaip ir tu.
7 Aš tavęs negaliu išgąsdinti ir mano ranka neprislėgs tavęs.
8 Ką tu sakei, aš girdėjau, klausiausi tavo žodžių:
9 ‘Aš esu tyras, be nuodėmės, esu nenusikaltęs ir nėra manyje neteisybės.
10 Jis kaltina mane, laiko mane savo priešu.
11 Jis įtvėrė mano kojas į šiekštą, seka visus mano žingsnius’.
12 Štai čia tu klysti, nes Dievas yra didesnis už žmogų.
13 Kodėl tu ginčijiesi su Juo? Jis neatsiskaito už jokius savo darbus.
14 Dievas kalba vienu ar kitu būdu, bet žmogus to nesupranta.
15 Sapne, nakties regėjime, kai žmonės giliai įmigę ar snaudžia ant lovos,
16 Jis atidaro žmonių ausis savo įspėjimams,
17 norėdamas atitraukti žmogų nuo jo poelgių ir puikybės.
18 Jis saugo jo sielą nuo pražūties ir gyvybę nuo mirties.
19 Žmogus baudžiamas skausmais savo lovoje, visi jo kaulai apimti stipraus skausmo.
20 Mėgstamiausio maisto jis nebegali valgyti,
21 jo kūnas sunyksta, kad negali jo atpažinti, lieka tik vieni kaulai.
22 Jo siela artėja prie kapo, gyvybėprie mirties.
23 Jei pas jį ateitų pasiuntinys kaip tarpininkas, vienas iš tūkstančio, ir parodytų žmogui Jo teisingumą,
24 Jis būtų maloningas jam ir sakytų: ‘Išlaisvink jį, kad nenueitų į duobę; Aš suradau išpirką’.
25 Jo kūnas atsinaujins ir jis grįš į jaunystės dienas.
26 Jis melsis Dievui, ir Tas bus maloningas jam. Su džiaugsmu jis regės Jo veidą, nes Jis sugrąžins žmogui savo teisumą.
27 Jis žiūrės į žmones ir sakys: ‘Buvau nusidėjęs ir nukrypęs nuo tiesos, bet man už tai neatlygino’.
28 Jis išgelbės jo sielą iš duobės ir jis gyvendamas matys šviesą.
29 Dievas visa tai kartoja žmogui du ar tris kartus,
30 norėdamas išgelbėti jo sielą, kad jis matytų šviesą ir gyventų.
31 Jobai, tylėk, klausyk ir įsidėmėk, ką aš sakysiu.
32 Jei turi ką pasakyti, kalbėk, nes aš trokštu tave pateisinti.
33 Jei ne, paklausyk manęs, ir aš pamokysiu tave išminties".