1 E GIOBBE rispose, e disse:
2 Sì, veramente voi siete tutt’un popolo, E la sapienza morrà con voi.
3 Anch’io ho senno come voi; Io non sono da men di voi; Ed appo cui non sono cotali cose?
4 Io son quell’uomo ch’è schernito dal suo amico; Ma un tale invoca Iddio, ed egli gli risponderà; L’uomo giusto ed intiero è schernito.
5 Colui che sta per isdrucciolare col piè, E, per estimazione di chi è felice, un tizzone sprezzato
6 I tabernacoli de’ ladroni prosperano, E v’è ogni sicurtà per quelli che dispettano Iddio, Nelle cui mani egli fa cadere ciò che desiderano.
7 E in vero, domandane pur le bestie, ed esse tu l’insegneranno; E gli uccelli del cielo, ed essi te lo dichiareranno;
8 Ovvero, ragionane con la terra, ed essa te l’insegnerà; I pesci del mare eziandio te lo racconteranno.
9 Fra tutte queste creature, Quale è quella che non sappia che la mano del Signore fa questo?
10 Nella cui mano è l’anima d’ogni uomo vivente, E lo spirito d’ogni carne umana.
11 L’orecchio non prova egli le parole, Come il palato assapora le vivande?
12 Ne’ vecchi è la sapienza, E nella grande età è la prudenza.
13 Appo lui è la sapienza e la forza; A lui appartiene il consiglio e l’intelligenza.
14 Ecco, se egli ruina, la cosa non può esser riedificata; Se serra alcuno, non gli può essere aperto.
15 Ecco, se egli rattiene le acque, elle si seccano; E se le lascia scorrere, rivoltano la terra sottosopra.
16 Appo lui è forza e ragione; A lui appartiene chi erra, e chi fa errare.
17 Egli ne mena i consiglieri spogliati, E fa impazzare i giudici.
18 Egli scioglie il legame dei re, E stringe la cinghia sopra i lor propri lombi.
19 Egli ne mena i rettori spogliati, E sovverte i possenti.
20 Egli toglie la favella agli eloquenti, E leva il senno a’ vecchi.
21 Egli spande lo sprezzo sopra i nobili, E rallenta la cintura de’ possenti.
22 Egli rivela le cose profonde, traendole fuor delle tenebre; E mette fuori alla luce l’ombra della morte.
23 Egli accresce le nazioni, ed altesì le distrugge; Egli sparge le genti, ed altresì le riduce insieme.
24 Egli toglie il senno a’ capi de’ popoli della terra, E li fa andar vagando per luoghi deserti, ove non ha via alcuna.
25 Vanno a tentone per le tenebre, senza luce alcuna: Ed egli li fa andare errando come un uomo ebbro
1 Jobas atsakydamas tarė:
2 "Iš tikrųjų jūs esate žmonės, su kuriais išmintis mirs!
3 Aš turiu supratimą kaip ir jūs ir nesu už jus menkesnis. O kas viso to nežino?
4 Mano artimas išjuokia mane. Aš šaukiausi Dievo, ir Jis mane išklausė, o jūs juokiatės iš teisaus ir doro žmogaus.
5 Tas, kuris saugus, paniekina žiburį, paruoštą tam, kurio koja paslysta.
6 Plėšikų palapinės pilnos ir Dievą rūstinantys saugūs, bet Dievas atidavė viską į jų rankas.
7 Paklausk žvėrių, jie tave pamokys, ir padangių paukščiųjie tau pasakys.
8 Kalbėk žemei, ji tau patars, jūros žuvys paaiškins tau.
9 Kas iš viso to nepažins, kad Viešpaties ranka tai padarė?
10 Jo rankoje yra kiekvieno gyvio siela ir kiekvieno žmogaus kvapas.
11 Ausis skiria žodžius, burna jaučia maisto skonį.
12 Su senoliais išmintis, ir ilgaamžiai turi supratimą.
13 Su Juo išmintis ir galia, Jis išmano ir pamoko.
14 Jei Jis sugriauna, niekas nebegali atstatyti; jei Jis uždaro žmogų, niekas nebeatidaro.
15 Kai Jis sulaiko vandenis, jie išdžiūsta; kai siunčia juos, sunaikina žemę.
16 Jis yra galingas ir išmintingas, Jo žinioje apgavikas ir apgautasis.
17 Krašto patarėjams jis atima išmintį, o teisėjus padaro kvailus.
18 Jis atpalaiduoja karalių pančius ir juos sujuosia.
19 Jis atima kunigaikščiams garbę ir nuverčia galinguosius.
20 Jis nutildo patikimus kalbėtojus, o iš vyresniųjų atima supratimą.
21 Jis lieja paniekinimą ant kunigaikščių ir susilpnina galiūnų jėgas.
22 Jis atidengia, kas paslėpta tamsoje, ir iškelia švieson mirties šešėlį.
23 Jis iškelia tautas ir jas sunaikina; išsklaido ir vėl surenka.
24 Jis aptemdo protą tautų vadams, ir jie klaidžioja dykumoje be jokio kelio,
25 jie grabalioja tamsoje ir blaškosi kaip girti".