1 Perchè non dirassi che i tempi sono occultati dall’Onnipotente, E che quelli che lo conoscono, non veggono i suoi giorni?

2 Gli empi muovono i termini, Rapiscono le gregge, e le pasturano;

3 Menano via l’asino degli orfani; Prendono in pegno il bue della vedova;

4 Fanno torcere i bisognosi dalla via, I poveri della terra si nascondono tutti.

5 Ecco, son simili ad asini salvatici nel deserto: Escono al lor mestiere, si levano la mattina per andare alla preda; La campagna è il lor pane, per li lor fantini.

6 Mietono il campo, E vendemmiano la vigna che non è loro.

7 Fanno passar la notte agl’ignudi senza vestimenti, Sì che non hanno con che coprirsi al freddo.

8 Sono bagnati dalle acque che traboccano da’ monti; E per mancamento di ricetto, abbracciano i sassi.

9 Rapiscono l’orfano dalla poppa, E prendono pegno dal povero.

10 Fanno andar gl’ignudi senza vestimenti; E quelli che portano loro le manelle delle biade soffrono fame.

11 Quelli che spremono loro l’olio intra i lor muri, E quelli che calcano ne’ torcoli soffrono sete.

12 Gli uomini gemono dalla città E l’anima de’ feriti a morte sclama; E pure Iddio non appone loro alcun fallo

13 Essi son di quelli che son ribelli alla luce, Non conoscono le sue vie, E non si fermano ne’ suoi sentieri.

14 Il micidiale si leva allo schiarir del dì Uccide il povero, e il bisognoso; E poi la notte opera da ladro.

15 Parimente l’occhio dell’adultero osserva la sera, Dicendo: L’occhio di alcuno non mi scorgerà; E si nasconde la faccia.

16 Di notte sconficcano le case, Che si aveano segnate di giorno; Non conoscono la luce,

17 Perciocchè la mattina è ad essi tutti ombra di morte; Se alcuno li riconosce, hanno spaventi dell’ombra della morte

18 Fuggono leggermente, come in su le acque; La lor parte è maledetta nella terra, Non riguardano alla via delle vigne.

19 La secchezza e il caldo involano le acque della neve; Così il sepolcro invola quelli che hanno peccato.

20 La matrice li dimentica, I vermini son loro dolci, Non son più ricordati; Anzi i perversi son rotti come un legno.

21 E benchè tormentino la sterile che non partorisce, E non facciano alcun bene alla vedova;

22 E traggano giù i possenti con la lor forza; E, quando si levano, altri non si assicuri della vita;

23 Pur nondimeno Iddio dà loro a che potersi sicuramente appoggiare, E gli occhi suoi sono sopra le lor vie.

24 Per un poco di tempo sono innalzati, poi non son più; Sono abbattuti, e trapassano come tutti gli altri, E son ricisi come la sommità d’una spiga.

25 Se ora egli non è così, chi mi dimentirà, E metterà al niente il mio ragionamento?

1 "Visagalis žino laikus, tai kodėl tie, kurie Jį pažįsta, nesulaukia Jo dienos?

2 Vieni perkelia ribas, smurtu pagrobia bandas ir jas gano.

3 Našlaičių asilą jie nusivaro, našlės jautį paima kaip užstatą.

4 Vargšus jie nustumia nuo kelio, krašto beturčiai slepiasi nuo jų.

5 Jie eina į savo darbą kaip laukiniai asilai dykumoje, anksti keliasi ieškoti grobio, nes tyruose jie randa maisto sau ir savo vaikams.

6 Jie renka varpas ne savo lauke ir nedorėlio vynuogyne pasiskina vynuogių.

7 Jie miega neapsikloję ir neturi kuo apsidengti šaltyje.

8 Jie šlapi nuo kalnų lietaus ir glaudžiasi prie uolos, ieškodami slėptuvės.

9 Anie atplėšia našlaitį nuo krūtinės ir ima užstatą iš vargšo,

10 kuris vaikščioja nuogas, neturėdamas drabužių; atima varpas iš alkstančių,

11 kurie gamina aliejų šeimininkui, mina vyno spaustuvus, tačiau kenčia troškulį.

12 Žmonės dejuoja mieste ir sužeistųjų sielos šaukiasi pagalbos, tačiau Dievas neapkaltina jų.

13 Jie sukyla prieš šviesą, nepažįsta jos kelių, neina jos takais.

14 Anksti rytą keliasi žudikas ir žudo beturtį ir vargšą; naktį jis slankioja kaip vagis.

15 Svetimautojas laukia sutemų, tikėdamas, kad niekas jo nematys, jis užsidengia savo veidą.

16 Tamsoje jie plėšia namus, kuriuos numatė dieną; šviesos jie nežino.

17 Nes rytas jiems kaip mirties šešėlis, jei kas pažins juos, tai juos gąsdina kaip mirtis.

18 Jis greitas kaip vanduo; jo dalis prakeikta žemėje. Jis neina keliu į vynuogyną.

19 Kaip sausra ir kaitra praryja sniego vandenis, taip pragaras praryja nusidėjėlį.

20 Įsčios pamirš jį, kirmėlės skaniai maitinsis juo, jo niekas nebeprisimins. Piktadarys kaip nukirstas medis,

21 nes išnaudojo nevaisingąją ir našlei nepadėjo.

22 Dievas pašalina galiūnus savo jėga; Jis pakyla, ir joks žmogus nėra tikras dėl savo gyvybės.

23 Jis teikia jiems saugumą ir poilsį, bet Jo akys stebi jų kelius.

24 Jie išaukštinami trumpam laikui, bet pranyksta ir tampa nieku. Jie pašalinami iš kelio ir sudžiūsta kaip javų varpos.

25 Argi taip nėra? Kas įrodys, kad aš netiesą kalbu ir esu melagis?"