1 DOPO questo, Giobbe aprì la sua bocca, e maledisse il suo giorno.

2 E prese a dire:

3 Possa perire il giorno nel quale io nacqui, E la notte che fu detto: Un maschio è nato.

4 Quel giorno sia tenebroso; Iddio non ne abbia cura da alto, E non risplenda la luce sopra esso.

5 Tenebre, ed ombra di morte rendanlo immondo; La nuvola dimori sopra esso; Queste cose rendanlo spaventevole, quali sono i giorni più acerbi.

6 Caligine ingombri quella notte; Non rallegrisi fra i giorni dell’anno, Non sia annoverata fra i mesi.

7 Ecco, quella notte sia solitaria, Non facciansi in essa canti alcuni.

8 Maledicanla coloro che maledicono i giorni, I quali son sempre apparecchiati a far nuovi lamenti.

9 Oscurinsi le stelle del suo vespro; Aspetti la luce, ma non ne venga alcuna, E non vegga le palpebre dell’alba;

10 Perciocchè non serrò gli usci del seno di mia madre, E non fece sì che gli occhi miei non vedessero l’affanno

11 Perchè non morii io dalla matrice? Perchè non trapassai come prima uscii del seno?

12 Perchè mi furono pòrte le ginocchia? Perchè le mammelle, acciocchè io poppassi?

13 Conciossiachè ora giacerei, e mi riposerei; Io dormirei, e pezzo fa sarei in riposo,

14 Con i re, e con i consiglieri della terra, I quali edificavano i luoghi deserti;

15 Ovvero co’ principi, che aveano dell’oro, Ed empievano le lor case d’argento;

16 Ovvero anche del tutto non sarei stato, come un abortivo nascosto, Come il feto che non ha veduta la luce.

17 Quivi cessano gli empi di travagliare altrui, E quivi si riposano gli stanchi.

18 Parimente i prigioni hanno requie, E non odono più la voce del sollecitator delle opere.

19 Quivi è il piccolo e il grande; E il servo franco del suo signore

20 Perchè dà egli la luce al miserabile, E la vita a coloro che sono in amaritudine d’animo?

21 I quali aspettano la morte, e pure ella non viene; E la ricercano più che tesori nascosti;

22 E si rallegrano, fino a festeggiarne, E gioiscono, quando hanno trovato il sepolcro.

23 Perchè dà egli la luce all’uomo, la cui via è nascosta, E il quale Iddio ha assiepato d’ogn’intorno?

24 Conciossiachè, avanti che io prenda il mio cibo, il mio sospiro venga, E i miei ruggiti si versino come acqua.

25 Perchè ciò di che io avea spavento mi è avvenuto, E mi è sopraggiunto quello di che avea paura.

26 Io non ho avuta tranquillità, nè riposo, nè quiete; Ed è venuto il turbamento

1 Pagaliau Jobas atvėrė burną ir prakeikė savo dieną.

2 Jobas prabilo ir tarė:

3 "Tegul pražūna diena, kurią gimiau, ir naktis, kurią buvau pradėtas.

4 Tegul ta diena tampa tamsybe. Dieve, neprisimink jos ir neduok jai šviesos.

5 Te tamsa ir mirties šešėlis apgaubia ją, te debesis aptemdo ją ir juoduma tepadaro ją baisią.

6 Ta naktis tegul būna tamsi; tegul ji bus išbraukta iš metų ir mėnesių dienų skaičiaus.

7 Ta naktis tegul būna apleista ir tenesigirdi joje džiaugsmingo balso.

8 Tegul prakeikia tą dieną tie, kurie gali pažadinti leviataną.

9 Tegul aptemsta aušros žvaigždės ir nepasirodo laukiama šviesa, akys teneišvysta aušros spindulių.

10 Nes ji neužvėrė mano motinos įsčių ir nepaslėpė vargo nuo manęs.

11 Kodėl nemiriau gimdamas ir kodėl neatidaviau dvasios, išeidamas iš pilvo?

12 Kodėl mane laikė ant kelių ir maitino krūtimi?

13 Tada gulėčiau ramus ir tylus ir miegočiau, ir ilsėčiausi

14 kartu su žemės karaliais ir patarėjais, kurie atstatė sau apleistas vietas,

15 arba su kunigaikščiais, kurie turėjo aukso ir pripildė savo namus sidabro,

16 arba kaip paslėptas nelaiku gimęs kūdikis, neregėjęs šviesos.

17 Ten piktadariai nebesiaučia ir pavargusieji ilsisi.

18 Ten belaisviai ilsisi kartu ir nebegirdi prižiūrėtojo balso.

19 Didelis ir mažas yra ten, vergas ten yra laisvas nuo savo valdovo.

20 Kodėl šviesa duodama tam, kuris kenčia, ir gyvybė apkartusiai sielai?

21 Laukiantieji mirties jos nesulaukia; jie jos ieško labiau negu paslėptų turtų.

22 Jie džiaugiasi ir yra labai patenkinti, kai suranda sau kapą.

23 Kodėl duota šviesa žmogui, kurio kelias paslėptas ir kurį Dievas spaudžia iš visų pusių?

24 Mano dūsavimai kyla prieš valgant, o aimanos liejasi kaip tekantis vanduo.

25 Tai, ko labai bijojau, užgriuvo mane, ir tai, dėl ko nuogąstavau, ištiko mane.

26 Aš nebuvau saugus ir neturėjau poilsio, aš nenurimdavau, tačiau bėda atėjo".