1 Sai tu il tempo che le camozze delle rocce figliano? Hai tu osservato quando le cerve partoriscono?

2 Annoveri tu i mesi del termine del lor portato, E sai tu il tempo che devono figliare?

3 Elle si chinano, fanno scoppiar fuori il lor feto, Si alleviano delle lor doglie.

4 I lor figli son gagliardi, crescono per le biade, Escono fuori, e non ritornano più a quelle.

5 Chi ne ha mandato libero l’asino salvatico, E chi ha sciolti i suoi legami?

6 A cui io ho ordinato il deserto per casa; E per abitazioni, i luoghi salsugginosi.

7 Egli si beffa dello strepito della città; Egli non ode gli schiamazzi del sollecitator delle opere.

8 I monti, ch’egli va spiando, sono il suo pasco; Ed egli va ricercando qualunque verdura.

9 Il liocorno ti vorrà egli servire? Si riparerà egli presso alla tua mangiatoia?

10 Legherai tu il liocorno con la sua fune, per farlo arare al solco? Erpicherà egli le valli dietro a te?

11 Ti fiderai tu in lui, perchè la sua forza è grande? E gli rimetterai tu il tuo lavoro?

12 Ti fiderai tu in lui ch’egli ti renda la ricolta della tua sementa, E ch’egli te l’accolga nella tua aia?

13 Le ale de’ paoni son esse vaghe per opera tua? Od ha da te lo struzzolo le penne e la piuma?

14 Fai tu ch’egli abbandoni le sue uova in su la terra, E che le lasci scaldare in su la polvere?

15 E che dimentichi che il piè d’alcuno le schiaccerà, Ovvero che le fiere della campagna le calpesteranno?

16 Egli è spietato inverso i suoi figli, come se non fosser suoi; Indarno è la sua fatica, egli è senza tema;

17 Perciocchè Iddio l’ha privo di senno, E non l’ha fatto partecipe d’intendimento.

18 Quando egli si solleva in alto, Egli si beffa del cavallo, e di colui che lo cavalca

19 Hai tu data la forza al cavallo? Hai tu adorna la sua gola di fremito?

20 Lo spaventerai tu come una locusta? Il suo magnifico nitrire è spaventevole.

21 Egli raspa nella valle, si rallegra della sua forza, Esce ad incontrare le armi.

22 Egli si beffa della paura, e non si spaventa, E non si volge indietro per la spada.

23 Il turcasso, e la folgorante lancia, E lo spuntone gli risuonano addosso.

24 D’impazienza e di stizza pare ch’egli voglia trangugiar la terra; E non può credere che sia il suon della tromba.

25 Come prima la tromba ha sonato, egli dice: Aha, Aha; Da lontano annasa la battaglia, Lo schiamazzo de’ capitani; e le grida

26 È per il tuo senno che lo sparviere vola? Che spiega le sue ali verso il mezzodì?

27 L’aquila si leva ella ad alto per lo tuo comandamento? E fai tu ch’ella faccia il suo nido in luoghi elevati?

28 Ella dimora e si ripara nelle rupi, Nelle punte delle rocce, ed in luoghi inaccessibili.

29 Di là ella spia il pasto, Gli occhi suoi mirano da lontano.

30 I suoi aquilini ancora sorbiscono il sangue, E dove sono corpi morti, quivi ella si ritrova

1 "Ar žinai kalnų ožių atsivedimo laiką? Ar stebėjai stirnų gimimą?

2 Ar gali suskaičiuoti jų nėštumo mėnesius ir ar žinai laiką, kada jos atsives?

3 Jos susiriečia, dejuoja ir atsiveda vaikų.

4 Jų jaunikliai, sustiprėję ir užaugę atvirame lauke, atsiskiria ir nebesugrįžta.

5 Kas leido laukiniam asilui laisvai bėgioti ir kas atrišo jo pančius?

6 Aš paskyriau jam namais tyrus, nederlingoje žemėje jį apgyvendinau.

7 Jis juokiasi iš miesto spūsties, vežiko šauksmų negirdi.

8 Aukštai kalnuose jis randa sau ganyklą, ieško žaliuojančių plotų.

9 Ar stumbras tau tarnaus, ar jis stovės naktį prie tavo ėdžių?

10 Ar gali jį pakinkyti ir ar jis ars slėnį paskui tave?

11 Ar pasitikėsi juo ir jo didele jėga? Ar paliksi jam savo darbą?

12 Ar tiki, kad jis suveš tavo pasėlius į klojimą?

13 Ar tu davei povui gražius sparnus ir plunksnas bei sparnus stručiui?

14 Jis pakasa žemėje savo kiaušinius ir smėlyje leidžia jiems šilti.

15 Jis nesupranta, kad koja gali juos sutraiškyti ir laukinis žvėris sumindyti.

16 Jis šiurkščiai elgiasi su savo vaikais, tarsi jie būtų svetimi; jis nebijo, kad darbuojasi veltui,

17 nes Dievas neapdovanojo jo išmintimi ir nedavė jam supratimo.

18 Jei jis pasikelia bėgti, pasijuokia iš žirgo ir raitelio.

19 Ar tu suteikei žirgui stiprybės? Ar papuošei jo sprandą karčiais?

20 Ar gali jį išgąsdinti kaip žiogą? Jo šnervių prunkštimas baisus.

21 Jis kasa žemę ir džiaugiasi savo jėga, bėga prieš ginkluotų žmonių būrį.

22 Jis nepažįsta baimės ir nenusigąsta, jis nesitraukia nuo kardo.

23 Jei žvanga strėlinės, žiba ietys ir skydai,

24 jis trypia ir kasa žemę, nerimsta gaudžiant trimitui.

25 Trimitams pasigirdus, jis žvengia: Y-ha-ha! Jis iš tolo nujaučia kovą, girdi vado įsakymus ir kovos šauksmą.

26 Ar tavo išmintimi pakyla sakalas, išskleidžia savo sparnus ir skrenda link pietų?

27 Ar tavo įsakymu sklando erelis ir krauna savo lizdą aukštumose?

28 Jis gyvena ant aukščiausios uolos neprieinamoje vietoje.

29 Iš ten jis dairosi grobio, jo akys pamato jį iš tolo.

30 Jo jaunikliai geria kraują; kur yra žuvusių, ten ir jis".