1 Come la neve non si conviene alla state, Nè la pioggia al tempo della ricolta, Così la gloria non si conviene allo stolto
2 Come il passero vaga, e la rondinella vola, Così la maledizione data senza cagione non avverrà
3 La sferza al cavallo, ed il capestro all’asino, E il bastone al dosso degli stolti
4 Non rispondere allo stolto secondo la sua follia; Che talora anche tu non gli sii agguagliato.
5 Rispondi allo stolto, come si conviene alla sua follia; Che talora non gli paia d’esser savio
6 Chi si taglia i piedi ne beve l’ingiuria; Così avviene a chi manda a far de’ messi per uno stolto.
7 Lo zoppo zoppica delle sue due gambe; Così fa la sentenza nella bocca degli stolti.
8 Chi dà gloria allo stolto Fa come chi gittasse una pietra preziosa in un mucchio di sassi.
9 La sentenza nella bocca degli stolti È come una spina, che sia caduta in mano ad un ebbro
10 I grandi tormentano ognuno, E prezzolano stolti, e salariano passanti
11 Come il cane ritorna al suo vomito, Così lo stolto reitera la sua follia
12 Hai tu veduto un uomo che si reputi savio? Vi è maggiore speranza d’uno stolto che di lui
13 Il pigro dice: Il leopardo è in su la strada, Il leone è per le campagne
14 Come l’uscio si volge sopra i suoi arpioni, Così si volge il pigro sopra il suo letto
15 Il pigro nasconde la mano nel seno; Egli dura fatica a trarla fuori per recarsela alla bocca
16 Al pigro par di esser savio, Più che sette che dànno risposte di prudenza
17 Colui che passando trascorre in ira per una questione che non gli tocca, È come chi afferra un cane per gli orecchi
18 Quale è colui che, infingendosi di scherzare, avventa razzi, Saette, e cose mortifere;
19 Tale è colui che inganna il suo prossimo, E dice: Non ischerzo io?
20 Il fuoco si spegne, quando mancano legne; Così le contese si acquetano, quando non vi son rapportatori.
21 Il carbone è per far brace, e le legne per far fuoco; E l’uomo rissoso per accender contese.
22 Le parole del rapportatore paiono lusinghevoli; Ma scendono fin dentro al ventre
23 Le labbra ardenti, e il cuor malvagio, Son come schiuma d’argento impiastrata sopra un testo
24 Chi odia s’infinge nel suo parlare, Ma cova la frode nel suo interiore;
25 Quando egli parlerà di una voce graziosa, non fidartici; Perciocchè egli ha sette scelleratezze nel cuore.
26 L’odio si copre con inganno; Ma la sua malignità sarà palesata in piena raunanza
27 Chi cava una fossa caderà in essa; E se alcuno rotola una pietra ad alto, ella gli tornerà addosso
28 La lingua bugiarda odia quelli ch’ella ha fiaccati; E la bocca lusinghiera produce ruina
1 Kaip sniegas vasarą ir lietus pjūties metu, taip garbė netinka kvailiui.
2 Kaip žvirblis nuskrenda ir kregždė nulekia, taip neišsipildys neužpelnytas prakeikimas.
3 Botagas arkliui, žąslai asilui, rykštė kvailio nugarai.
4 Neatsakyk kvailiui pagal jo kvailumą, kad netaptum panašus į jį.
5 Atsakyk kvailiui pagal jo kvailumą taip, kad jis neatrodytų sau išmintingas.
6 Kas siunčia kvailą pasiuntinį, nusikerta kojas ir patiria nuostolį.
7 Kaip luošas negali vaikščioti savo kojomis, taip patarlė netinka kvailiui.
8 Gerbti kvailą yra kaip dėti brangakmenį į mėtyklę.
9 Kaip erškėtis girtuoklio rankoje, taip patarlė kvailio burnoje.
10 Didis Dievas, kuris visa padarė, atlygina kvailiui ir neištikimam.
11 Kaip šuo grįžta prie savo vėmalo, taip kvailys kartoja savo kvailystes.
12 Kvailys teikia daugiau vilties negu žmogus, kuris laiko save išmintingu.
13 Tinginys sako: "Liūtas kelyje! Žiaurus liūtas gatvėje!"
14 Kaip durys sukasi ant vyrių, taip tinginys vartosi lovoje.
15 Tinginys įkiša savo ranką į dubenį, bet jam sunku pakelti ją prie burnos.
16 Tinginys laiko save išmintingesniu už septynis vyrus, galinčius išmintingai atsakyti.
17 Kas praeidamas įsikiša į vaidus, kurie jo neliečia, elgiasi kaip tas, kuris šunį griebia už ausų.
18 Kaip beprotis, kuris mėto žarijas, laido strėles ir žudo,
19 yra tas, kas apgauna artimą ir sako: "Aš pajuokavau".
20 Kai nėra malkų, gęsta ugnis; pašalinus apkalbėtoją, baigiasi ginčai.
21 Kaip iš anglių atsiranda žarijos ir iš malkų ugnis, taip vaidingas žmogus sukelia kivirčus.
22 Apkalbos yra lyg skanėstas, kuris pasiekia žmogaus vidurius.
23 Karšti žodžiai ir nedora širdis yra kaip sidabro priemaišomis aptraukta molinė šukė.
24 Kas neapkenčia, slepia tai po savo lūpomis ir laiko klastą savyje.
25 Kai jis kalba maloniai, netikėk juo: jo širdyje yra septynios bjaurystės.
26 Nors jis neapykantą slepia žodžiais, jo nedorybė paaiškės tautos susirinkime.
27 Kas kasa duobę, pats į ją įkrinta. Kas parita akmenį, ant to jis sugrįžta.
28 Meluojantis liežuvis nekenčia tų, kurie nuo jo nukenčia. Pataikaujanti burna sukelia pražūtį.